LTDarbo tikslas - apžvelgti praėjusio dešimtmečio istoriografiją, skirtą XIX amžiaus, t.y. 1795-1917 m., Lietuvos istorijos problematikai. Siekiama išryškinti pagrindines istoriografijos tendencijas, analitinę apžvalgą siejant su politiniu ir sociokultūriniu istorijos mokslo kontekstu bei jo pokyčiais. Teigiama, kad XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos tautinis pakilimas Lietuvoje sužadino domėjimąsi XIX a. tautinio sąjūdžio ir moderniosios tautos formavimosi klausimais. Tuomet laiko iššūkiai ir paralelės turėjo įtakos ir istorikų pasirenkamoms temoms, paskatino įkurti tęstinį neperiodinį leidinį „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“. Teigiama, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, laisvo žodžio sąlygomis senosios generacijos pozityvistinės krypties istorikai, tęsdami anksčiau pradėtus darbus, skubėjo pasakyti tai, kas buvo neįmanoma esant sovietiniam režimui. Vieni tik papildė savo knygas anksčiau draustais epizodais ar interpretacijomis, kiti esmingai keitė idėjines pozicijas. Autorių manymu, vertingiausią dešimtmečio istorijos studiją, skirtą centrinei Lietuvos XIX a. figūrai - Motiejui Valančiui, parašė produktyviausias tos epochos tyrinėtojas Vytautas Merkys. Autoriai teigia, kad ryškiausių istoriografijos teminio, metodologinio atsinaujinimo ženklų matyti jauniausios kartos istorikų studijose, o bemaž šimtmetį lietuvių istoriografijoje užtrukęs lietuvybės ieškojimų Lietuvos istorijoje įkarštis vėsta, užleisdamas vietą sistemingam šiuolaikinei visuomenei aktualių ir įdomių praeities kasdieninio gyvenimo klausimų tyrinėjimui.Reikšminiai žodžiai: Edvardas Vidmantas; Istoriografija; Motiejus Valančius; Nacionalizmas; Paulius Subačius; Saulius Pivoras; Sovietmetis; Tautinis atgimimas; Tautinis tapatumas; Valančius, Motiejus; Vytautas Merkys; „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“; Edvardas Vidmantas; Historiography; Motiejus Valančius; National awakening; National identity; Nationalism; Paulius Subačius; Saulius Pivoras; Soviet period; Valančius, Motiejus; Vytautas Merkys; „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“.
ENThis article aims to review the historiography of the past decade focusing on the historical studies of the 19th century (1795-1917) Lithuania. The analytical inquiry into historiography profiled here is linked to the political and socio-cultural context of the historical science as well as its change. Thus, the main historiography tendencies are highlighted. It is stated that the national revival of the 9th decade of the 20th century, inspired interest in the 19th century national movement and the formation of modern nation. The challenges and parallels influenced the choice of themes for historical projects and played a significant role in establishing a periodical in series "Studies in the History of Lithuanian National Revival". It is noted that after the restoration of Lithuania's Independence, older generation positivist historians maintained the continuity of their works while they also relished the regained freedom of thought and the possibility of discussing subjects, which had been banned during the Soviet period. Some scholars included into their books episodes or interpretations that had long been prohibited while others radically changed their conceptual positions. In authors' opinion, particularly significant among the historical studies of the decade is Vytautas Merkys' research on Motiejus Valancius, the central figure in the 19th century Lithuania. Authors state thati in historiography the most significant signs of renewal in terms of theme and methodology are manifested in the works of younger generation historians, while the exploration of Lithuanian national consciousness, a historiographical focus that has been prevalent in the historical studies of Lithuania for over a century, shows a considerable decline. Attention has been turned to a systematic study of the urgent problems of contemporary society and appealing interesting everyday realities of the past.