Anglų kalbos terminai "common language", "national language", "literary language", "King's language", "standard language" ir jų lietuviški atitikmenys

LTStraipsnyje apžvelgiama penkių anglų kalbos terminų – literary language, common language, national language, King's language ir standard language – vartosena, jų panašumas ir skirtumas, kilmė, istorija, santykis vieno su kitu. Ieškoma atsakymo į klausimą, kokį visuomenės mąstymą šie terminai atspindėjo, dėl kokių priežasčių kito, traukėsi iš aktyviosios vartosenos į pasyviąją ir užleido vietą kitiems. Pirmoje straipsnio dalyje daugiausia dėmesio skiriama angliškų terminų tradicijai, antroje – panašių terminų vartosenai lietuvių kalbotyroje. Standard language terminas yra vėliausias, anglų kalbotyroje plačiai vartoti imtas nuo XIX amžiaus. Jis pakeitė ankstesnius common language, national language, King's language ir literary language. Abejotina, ar common language dabar beturi termino statusą. National language pabrėžia politinį, valstybinį kalbos aspektą, terminas King's language labai konotuotas socialiai, o literary language pabrėžia tik rašomąjį kalbos aspektą. Terminas standard English atspindi vidines, struktūrines kalbos ypatybes, dėl to tapo priimtiniausias, neutraliausias ir nukonkuravo ankstesnius terminus. Rašomosios kalbos, bendrinės kalbos ir literatūrinės kalbos terminai yra per siauri kodifikuotai ir norminei lietuvių kalbai įvardinti. Bendrinės kalbos terminą ypač nepatogu vartoti gretinant kelių kalbų istoriją. Žinoma, naujų terminų kurti nereikėtų, nes kūrimas ex novo to, kas jau egzistuoja kaip seniai įtvirtintas modelis, yra tuščias energijos švaistymas. Esant reikalui, galima pasinaudoti kitų kalbų (galbūt anglų) patirtimi.Reikšminiai žodžiai: Anglų ir lietuvių kalbų; Bendra kalba; Bendrinė (standartinė) kalba; Bendrinę kalbą įvardijantys terminai; Karaliaus rūmų kalba; Literatūrinė kalba; Nacionalinė kalba; Rašytinė kalba; Sakytinė kalba; Terminų vartosena; Common language; Comparative approach; King's language; National language, literary language, Standard language; Spoken language; Terms of standard language in English and Lithuanian; Usage of terms; Written language.

ENThe paper provides an overview of the use of five English terms – literary language, common language, national language, King’s language and standard language, their similarities and differences, origin, history, and mutual relationship. The paper searches for the answer to the question which thinking of society these terms reflected, for what reasons they changed, moved from active to passive usage and gave way to other terms. The first part focuses on the tradition of English terms, whereas the second part on the usage of similar terms in Lithuanian linguistics. The term “standard language” is latest; it began to be used in English linguistics from the 19th c. It replaced the previous terms “common language”, “national language”, “King’s language” and “literary language”. It is questionable whether “common language” has the term status at present. “National language” emphasises the political, national aspect of language; “King’s language” is highly socially connoted; “literary language” points out only the written aspect of language. The term “standard English” reflects the internal structural language features, thus it became most acceptable and neutral and ousted previous terms. The terms rašomoji kalba [written language], bendrinė kalba [standard language] and literatūrinė kalba [literary language] are too narrow to name the codified and normative Lithuanian language. The term of standard language is particularly inconvenient to use when comparing the history of several languages. Certainly, new terms should not be coined, because creation ex novo of what already exists as the long-established model is a waste of energy. Where necessary, the experience of other languages (perhaps English) might be referred to.