Kai kurie anglų, slovakų ir lietuvių šnekamųjų standartinių kalbų formavimosi bruožai

LTStraipsnyje pirmiausia aptariamas lietuvių kalbotyroje įprastas bendrinės kalbos terminas. Juo vadinamas sunormintas, prestižinis kalbos variantas. Manytina, kad standartinės kalbos terminas geriau tinka tam kalbos variantui, kuris siejamas su kokybiškumo ir bendros vartosenos reikšmėmis. Straipsnyje, remiantis anglų, slovakų ir lietuvių kalbomis, aptariami šnekamosios standartinės kalbos raidos aspektai: kodėl ir kada ji atsiranda, koks yra jos santykis su rašomąja kalba, kokį vaidmenį jos istorijoje turi prestižas. Šnekamosios standartinės kalbos istorija prasideda tada, kai jau yra atsiradusi rašomoji standartinė kalba. Renesanso epochoje prestižine šnekamąja anglų kalba tapo aukštuomenės, sostinės kalba. XIX a., kai formavosi pilietinė savimonė, tai jau nebebuvo taip svarbu. Visgi bet kuriam kalbos standartui įsitvirtinti prestižas buvo ir yra labai reikšmingas. Tiek slovakų, tiek lietuvių šnekamosios standartinės kalbos prestižas buvo įtvirtintas per švietimą. Kadangi anglų standartinė kalba buvo kurta pagal rašomosios lotynų kalbos pavyzdį, tai jos rašomosios ir šnekamosios standartinių kalbų istorijos labai atsijusios, skirtingai nei lietuvių ir slovakų. Vis dėlto tiek vienu, tiek kitu atveju tirti vien tik šnekamosios kalbos negalima. Šnekamoji standartinė kalba pirmiausia yra šnekėjimo ir rašymo hibridas. Antra, tai žemojo ir aukštojo registro mišinys. Šnekamojo standarto formalusis stilius yra beveik identiškas rašomajam standartui, o neformalusis – artimas dialektams. Todėl aptarti šnekamosios standartinės kalbos raidą be jos santykio su rašomąja kalba neįmanoma.Reikšminiai žodžiai: Anglų, slovakų ir lietuvių kalbos; Bendra kalba; Bendrinių kalbų formavimasis; Bendrinė kalba; Literatūrinė kalba; Lyginamasis istorinis aspektas; Nacionalinė kalba; Rašytinė kalba; Sakytinė kalba; Common Language; English, Slovak and Lithuanian languages; Formation of standard languges; Historical comparative aspect; Literary language; National language; Spoken language; Standard language; Written language.

ENThe article discusses the term "standard language" commonly used in the Lithuanian linguistics. It is used to refer to the standardised and prestige variant of the language. It is presumed that the term "standard language" better suits the variant of the language, which is linked to the meanings of quality and common use. Based on the English, Slovak and Lithuanian languages, the article discusses the aspects in the development of the standard spoken language: why and when it emerges, what its relation with the written language is, and what role prestige has in its history. During the Renaissance, the prestige spoken English language was the language of the nobility, the language spoken in the capital. In the 19th c., when the Lithuanian civil self-consciousness was forming, this factor was not so important. However, for any language standard to embed, prestige has been and still is very significant. The prestige of the Slovak language and the Lithuanian language embedded through education. Whereas, the English standard language developed pursuant to the pattern of the written Latin language, the histories of its written and spoken language are very remote from each other. This does not refer to the Lithuanian and Slovak languages. However, in one or another case, it is not correct to analyse only written language. The standard spoken language is first of all a hybrid of the spoken and written language. Secondly, it is a mixture of the low and the high register. The formal style of the spoken standard is almost identical to the written standard, and the informal style is close to dialects. Therefore, it is impossible to discuss the development of the standard language without discussing its relations with the written language.