LTDarbe nagrinėjami lituanizmai, kurie buvo vartojami vokiečių autorių raštuose, išleistuose po 1945 metų, t.y. po to, kai šie autoriai apleido Rytprūsius ir įsikūrė Vakarų Vokietijoje. Pažymima, kad Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse kaimuose aplink Gumbinę, Romintos Šilelį, Elnio Žemumoje ir ypač Klaipėdos krašte gyventojai, kalbėdami vokiškai, kasdieninėje kalboje vartojo daugybę lituanizmų, kurie nurodyti prie darbo pridėtame žodynėlyje. Parodoma, kad eiliniai žmonės, ypač ūkininkai, kasdieniniame gyvenime vartojo vadinamąją vokiečių žemaičių tarmę, o inteligentija, mokytojai, valdininkai, gydytojai vartojo literatūrinę vokiečių kalbą, ja ir buvo dėstoma mokyklose. Konstatuojama, kad tarp vokiškai kalbančių gyventojų Rytprūsiuose kalbos atžvilgiu egzistavo tam tikra spraga, tačiau susikalbėti ji pernelyg netrukdė. Parodoma, kad nagrinėti lituanizmai atskleidžia realijas: šalia kasdienybės atspindi senus lietuvių ūkininkų ir žvejų kultūros elementus. Autorius konstatuoja, kad etnografiniu atžvilgiu pietų Latvijos dalis, Kuršas, Žemaitija ir Mažoji Lietuva turėjo daug bendrybių, tačiau tiek kalba, tiek ir kiti kultūros elementai, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, pradėjo sparčiai nykti: dauguma lituanizmų buvo susiję su bendromis gyvenimo sąlygomis, socialiniais santykiais, religiniu gyvenimu; jiems pakitus, keitėsi ir kalba. Reziumuojama, kad tradicinės lietuvių (baltų) kilmės kalbos ir kultūros likučiai Rytprūsiuose, išskyrus Klaidėdos kraštą, išnyko po Antrojo pasaulinio karo, o lituanizmai liko šios praeities liudytojai.Reikšminiai žodžiai: Kalbų kontaktai; Lituanizmai; Rytų prūsijos kalba; Skoliniai; Tarminė leksika; Vokiečių kalba; Borrowings; Dialectal lexis; East Prussia language; German; Language contacts; Lexical borrowings from Lithuanian; Lithuanian; Lithuanism.