Medis Sigito Gedos lyrikoje vaikams: grįžinėjimai prie archetipų

LTStraipsnyje analizuojamas medžio vaidmuo vaikams skirtoje Sigito Gedos lyrikoje. Pastebima, kad palyginti dažnas medžio įvaizdis yra pirmuosiuose trijuose rinkiniuose – Užmigę žirgeliai, Baltojo Nieko dainelės, Mėlynas autobusiukas. Vėliau jis traukiasi iš poetinio akiračio ir pasirodo tik viename kitame eilėraštyje. Kaip reikšmingas meninio pasaulio elementas medis vėl iškyla vienoje paskutinių knygų – Testamentas mažai mergaitei. Medžių vaizdavimas priklauso nuo poetinio pasaulėvaizdžio ir lyrinio subjekto. Rinkiniuose, kuriuose eilėraščių subjektas yra vaikas ar taikomasi prie vaikui būdingo tikrovės suvokimo, vyrauja apibendrinti medžio įvardijimai (medis, giria, miškas). Knygose, kurių lyrinis subjektas – suaugęs žmogus, vartojamos ir apibendrintos medžio sąvokos, ir konkretūs medžių pavadinimai, tačiau pastarųjų yra daugiau. Medžių gausa išsiskiria rinkiniai, paremti klasikinių lyrinių liaudies dainų vaizdinija, bei eilėraščiai, kuriuose atgyja poeto vaikystės tradiciniame kaime prisiminimai. Gedos eilėraščiuose vaikams figūruoja būdingiausi Lietuvos kraštovaizdžio medžiai – tiek miško, tiek sodo. Ne viename rinkinyje išskirtinės svarbos yra archetipinė medžio žydėjimo ir vaisiaus nokinimo semantika. Pateikiant išorinę medžio charakteristiką dažnai minima spalva. įvairius rinkinius vienija nuolatinis grįžinėjimas prie mitinio medžio vaizdinio. Retais atvejais poetas epitetais nurodo šio vaizdinio priklausymą mitinei sferai (Pasaulio medis, Gyvybės medis, Saulės medis), dažniau – naudojasi iš liaudies dainų perimta archetipine medžio simbolika, kartkartėmis papildydamas ją originaliais, autorinei mitologijai priskirtinais bruožais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archetipas; Lietuvių poezija; Medžio įvaizdis; Sigitas Geda; Vaikų eilėraštis; Archetype; Image of the tree; Lithuanian Poetry; Poetry for children; Sigitas Geda.

ENThe article focuses on the role of the tree in the lyrics for children by Sigitas Geda. The image of the tree is quite frequent in the first three collections of the poet, namely, Užmigę žirgeliai (Sleeping Horses), Baltojo Nieko dainelės (Songs of the White No-one), Mėlynas autobusiukas (The Little Blue Bus). Later on, this image retreats from the poet's outlook and flits only in one or another poem. The tree as an important element of the imagery world emerges again in one of his last books – Testamentas mažai mergaitei (A Testament to a Small Girl). The representation of trees depends on the poetical world outlook and on the lyric subject. In the collections where the subject of the poems is a child, the poet tries to adjust to the perception of the world characteristic to children, trees most often are named in a broad-brush way (a tree, a wood, a forest). In the books where the lyric subject is an adult person, both broad-brush and specific names of trees are used, however, the latter prevail. Trees are abundant in the collections based on the imagery world of classical lyric folk songs and poems where the poet's childhood memories from a traditional village come to life. In more than a single collection, archetypal semantics of the tree in blossom and maturing of a fruit become of an exceptional importance. When external characteristics of a tree are described, the colour is often mentioned.All the collections are united by a constant return to the image of the mythical tree. The author indicates that this image belongs to the mythic sphere (the World Tree, the Tree of Life, the Tree of the Sun) either by means of epithets, in rare cases, or uses archetypal symbolism of a tree borrowed from folk songs, in some cases adding to it certain original features, which can be attributed to personal mythology. [From the publication]

• Etnologija / Ethnology
• Literatūrologija / Literary Studies