Medžio simbolika XIX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

LTStraipsnio teorinės įžvalgos grindžiamos Paulo Ricoeuro suformuluota simbolio-metaforos teorija, teigiančia, kad kalbos ir literatūros istorija liudija, jog gilusis žmogiškosios patirties sluoksnis gali būti suvokiamas tik per artikuliuotą simbolinę-metaforinę kalbą. XIX a. lietuvių literatūroje medžio simbolika yra intencionali, t. y. glaudžiai susijusi su šio laikotarpio literatūrinių tekstų mitologine ir istorine sąmoningumo struktūromis, su skirtingomis žmogiškosios patirties formomis, su kintančia asmens ir bendruomenės laiko, vertybine gyvenimo ir mirties samprata, su skirtingomis literatūrinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Straipsnyje, remiantis religijotyrininkų (Mirccos Eliade's, Vladimiro Toporovo ir Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės) darbais, analizuojama medžio simbolika Simono Daukanto pasakojime apie senovės lietuvių tikėjimą ir gyvenimo būdą. Simono Daukanto mitologinis pasakojimas apie medžio hierofanijas, mitinių dievybių Perkūno, Patrimpo ir Pikulio, vėlių gyvenimą medžiuose tęsia XVI-XVIII a. – Simono Grünau, Mato Pretorijaus, Stanislovo Rostovskio – baltų mitologinės vaizduotės pasakojimo tradiciją. Daukanto sukurti įspūdingi girių simboliniai vaizdiniai, įkūnijantys kosmologinę senovės lietuvių realybės viziją, išreiškia ir Lietuvos žemės gausumo / derlingumo topą taip mėgta LDK lotyniškosios literatūros (Husovianas, Radvanas). Dionizo Poškos klasicistinėje idilėje įrašytos medžių „istorijos“ atskleidžia epikūrietiškąjį gyvenimo modelį, bičiulystės atminties temą kuri „išauga“ iki kūrybos, kultūrinės ir istorinės atminties įamžinimo erdvės.Simbolinės medžių „istorijos“ kuria tarpkultūrinę dialogo erdvę su Vergilijaus ir Sarbievijaus poezija, išreiškusia simbolinį medžio-atminties topą. Baranausko poetinis pasakojimas apie prarastą šilelio grožį išreiškia homo religiosus būdingą krikščioniškosios harmoningos būties ilgesį, šv. Augustino estetinio regėjimo ir laiko formą. Vaičaičio poetinėje kūryboje ąžuolo kaip baltų kosminio medžio, įkūnijančio kosmologinę viziją, žmogaus virsmo į gyvybės medį simbolika (recituojanti ir lietuviškąjį mitologinį tekstą menanti ir Ovidijaus Metamorfozėse pavaizduotą išpuikusios Niobės atvejį), iš esmės paklūsta tautinio sąmoningumo diskursui, pagrįstam mitiniu pasaulėvaizdžiu. Simbolinis žmogaus ir medžio likimų gretinimas Maironio poezijoje yra rašymo būdas, literatūrinis pasirinkimas sintetinti sakytinę ir rašytinę, mitologinę ir istorinę tradicijas. Tad Daukanto, Poškos, Baranausko, Vaičaičio ir Maironio medžio simbolikos reikšmių ir jos kaitos tyrimas rodo slinktį, kaip kosmologinę (mitinę) viziją paremtą šventos erdvės patirtimi, tiesioginiu, jutiminiu šventos (mitinės ir religinės) realybės išgyvenimu, keičia istorinis žvilgsnis į tikrovę, o gamtos pasaulis, šiuo atveju simbolinis medžio vaizdinys, išreiškia simbolinę rašymo formą įprasminančią istorinį laiką lietuvių tautos kultūros erdvę, įkūnijančią mitinio ir istorinio atgimimo idėją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltiškoji mitologinė vaizduotė; Epikūrietiškasis gyvenimo būdas; Hierofanija; Kosmogoniškoji vizija; Kosmogoniškoju vizija; Medis kaip kultūros ir istorijos simbolis; Medis kaip kultūros iristorijos simbolis; Mitinis užkalbėjimas; Simbolis-metafora; Šv. Augustino laiko ir estetinio regėjimo samprata; Šv.Augustino laiko ie estetinio regėjimo recepcija; Hierophany; Symbol-metaphor; The conception of time and the vision of aesthetics by St Augustine; The conception of time and the vision of aesthetics by St. Augustine; The cultural and historical symbol of the tree; The imagination of the Baltic mythology; The mythic incantation; The style of the Epicurean life; The vision of the cosmology.

ENThe theory of this article is based on Paul Ricocur's theory of the symbol-metaphor, who maintains that the human experience could be cognized through the language of the symbol-metaphors. The article is based on the works of Mireea Eliade, Vladimir Toporov, Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius, the mythic narrative of Simonas Daukantas about the hierophany of the tree in which the spirits of pagan gods Perkūnas, Patrimpas and Pikulas live. It continues the tradition of the narrative of the Baltic mythic imagination of Simonas Grunau, Matas Pretorijus, and Stanislovas Rostovskis. The "stories" of the trees of Dionizas Poška embody the style of Epicurean life, the memory of the camaraderie which enters the memory of the creature, culture and history. The top of the memory of the tree in the classicistic idyll of Poška makes the dialogue with the poetry of Vergilius and Sarbievijus, expressing the motive of the memory of the tree. The poetic narrative of the forest of Baranauskas embodies the feelings of homo religiosus and the flavour of the aesthetic vision and the concept of the time of Saint Augustine.The oak as the Baltic cosmic tree and the human metamorphosis into the tree of the life in the poetry of Vaičaitis represents the vision of the cosmic and the narrative of the inceptive myth which repeats the Baltic myth of tree and the subject of Niobe from Ovid's "Metamorphosis". The symbolism of the man and the tree in the poetry of Maironis is the form of the writing which synthesises the different tradition - the mythic and the historical, the oral and the written word. The symbolism of the tree and its changes in the works of literature of Simonas Daukantas, Dionizas Poška, Antanas Baranauskas, Pranas Vaičaitis and Maironis represents a move from the vision of the cosmology based on the feeling of the sacred spiritual reality to the historical view on reality; this way the symbol of the tree embodies the form of the symbolic writing which has the idea of the mythic and historical revival. [text from author]