Medis Vytauto Tribandžio ir Antano Krištopaičio kūryboje

LT[...] Straipsnyje pristatomi du šiauliečiai dailininkai, kurių kūryboje medis yra vyraujantis personažas. Vytauto Tribandžio (1942–2009) paveiksluose medis, medžių grupės traktuojami apibendrintai kaip neatsiejama gamtos dalis. Gamta buvo menininko įkvėpėja. Gamtoje ir su ja buvo tobulinama tapybos technika, leidžianti atskleisti jos grožį ir gyvybingumą. Tas tylus, nerėksmingas tapybos vyksmas slepia dideles raiškos galimybes, platų spalvų, nuotaikų diapazoną, tas tapybos vyksmas gimdo trapų ir drauge stiprų paveikslų pasaulį. Tapytojo drobės kviečia žiūrovą „įeiti“ į tą paprastą bet drauge ir paslaptingą miškų ir medžių pasaulį, pasijusti to pasaulio dalimi. V. Tribandžio miškas ir medis – tai Lietuvos fonas, neatsiejamas tautos ir valstybės buvimo ženklas. Ąžuolo vaizdas kaip prarastos tėvynės ilgesys žadino Antano Krištopaičio (1921–2011) vaizduotę ir siekius. Prie Lietuvos istorijos ir jos gamtos, prie ąžuolų temos jį artino visas dramatiškas gyvenimo kelias (17 metų praleido Sibiro tremtyje ir lageriuose). Mūsų šalyje esama medžių, susijusių su įžymiųjų įvykių ir žmonių vardais, sukilimais, knygnešyste. Išsišakoję ir galingi jie ženklina kaimus, traukia praeivių dėmesį, ilgam išlieka žmonių atmintyje tapdami tėviškės, tėvynės simboliais. Dailininko serijoje – iki dviejų šimtų ąžuolų ir kitų istorinių ypatingu grožiu spinduliuojančių medžių. A. Krištopaitis medį individualizavo, pateikėjo istorinį likimą, nutapė tartum portretą tapatino save su medžiu. Abiejų dailininkų kūrybą sieja bendra Lietuvos vizija, kuri neįsivaizduojama be miškų, be galingų ąžuolų, be beržynų baltumo, be kalėdinių eglučių, verkiančių gluosnių, siūbuojančių karklų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antanas Krištopaitis; Istoriniai medžiai; Krištopaitis Antanas; Medis; Peizažas; Tapyba; Tribaldis Vytautas; Vytautas Tribandis; Ąžuolas; Antanas Krištopaitis; Historic Trees; Krištopaitis Antanas; Landscape; Lanscape; Oak; Oak-tree; Painting; Tree; Tribaldis Vytautas; Vytautas Tribandis.

ENTrees and forests are a widely developed theme in the fine arts all over the world. The tree can be represented as the main character of a piece of art or as a fragment of another genre, a background. The paper presents two Šiauliai artists, in whose works the tree is a dominant character. In the paintings of Vytautas Tribandis (1942–2009), the tree and groups of trees are treated in a generalised way as an inseparable part of nature; it is nature that gives the artist his inspiration. His painting techniques have been developed in the nature and by nature, which allowed revealing its beauty and vitality. Such quiet, serene process of painting hides expressive opportunities, rich with a wide rage of colours and moods; it produces the world of paintings which is fragile and firm at the same time. The paintings invite the viewer to "enter" this simple but also mysterious world of trees and forests, to experience being part of it. V. Tribandis' forest and tree is the background of Lithuania, an inseparable sign of the existence of the nation and the state.The image of an oak-tree as a symbol of the lost homeland inspired Antanas Krištopaitis' (1921–2011) imagination and aspirations. The whole drama of his life (the artist spent 17 years in exile and labour camps in Siberia) made him close to Lithuanian history and nature, to the theme of oak-trees. There are a lot of trees in Lithuania, linked with the names of famous people, with historic events, various uprisings, etc. These huge trees mark villages, attract attention of passers-by and remain in people's minds for a long time becoming the symbols of home and homeland. There are about two hundred paintings with oak-trees and other historic trees in the collection of paintings of this artist. Krištopaitis makes the tree individual, he conveys its history, he paints a portrait of the tree and identifies himself with the tree. The works of both discussed artists are linked by the common vision of Lithuania, which cannot be imagined without forests, without huge oak-trees, without the whiteness of birch groves, without Christmas trees, weeping willows and swaying osiers. [From the publication]