Plungė. Bažnyčios architektūra

LTVisos senosios Plungės bažnyčios buvo medinės, tačiau tik paskutinės išvaizda žinoma iš fotografijų ir aprašymų. Tai buvo stambus halinio tūrio, stačiakampio plano pastatas, dengtas aukštu dvišlaičiu malksnų stogu. Įėjimo pusėje virš stogo buvo iškeltas žemas bokštelis barokiniu vingraus silueto šalmu. Šventorių juosė iš lauko riedulių sudėta tvora. Bažnyčia turėjo šv. Jono Krikštytojo titulą. 1849 m. ji buvo kapitaliai suremontuota, nes nukentėjo nuo stipraus viesulo. Naujos mūrinės Plungės bažnyčios autoriumi galvojama buvo švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas iš Liepojos. Jo projektuota bazilikos tipo bažnyčia masyvi, gana sunkių proporcijų – tokį įspūdį sukelia vertikaliosios dominantės stoka. Dėl žemų bokštų išryškėja šoninių navų bei transepto su koplyčių ir konchų priestatais masės. Vakarinio fasado dvibokštė kompozicija, įprasta istorizmo bažnyčioms, patraukia dėmesį langu-rože ir dekoratyviu frontonu. Rytinė pastato dalis susmulkinta iškyšomis, įėjimais. Virš presbiterijos iškelti du liauni bokšteliai. Pastatas mūrytas iš raudonų plytų, siūlės tvarkingai rievėtos. Stogas dengtas cinkuota skarda. Bažnyčios durys masyvios, tamsinto medžio, su išraiškingomis žalvarinėmis rankenomis. Bažnyčios planas pasižymi išplėsta centrine nava – ji dukart platesnė už šonines ir suskirstyta į tris stambias travėjas. Navos remiasi į stulpus, sujungtus pusapskritėmis arkomis. Jos dengtos kryžminiais skliautais. Centrinės navos ir transepto sankirtoje akcentuota kvadratinio plano erdvė, dengta lėkštu kupolu. Altoriai ir interjeras buvo derinamas prie pastato stiliaus.Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Architektūrinės formos; Autorystė; Interjeras; Istorizmas; Istorizmas architektūroje; Neoromanika; Plungės bažnyčia; XX a. pradžios Lietuvos architektūra; Architectural Historismus; Architectural forms; Architecture; Authership; Historicism; Interior; Lithuanian Architecture of the begining of the 20th century; Plungės Church; The Church of Plunge.

ENAll old churches in Plungė were wooden; however, only the appearance of the last one is known from photographs and descriptions. It was a large, hall-type, rectangular-shaped building covered with a tall two-pitched lath roof. At the entrance side there was a small tower with a Baroque flexuous silhouette cap atop the roof. A field stone fence surrounded the churchyard. The church was named after Saint John the Baptist. In 1849, it underwent capital repairs following a strong tornado. The new brick Plungė church is supposed to have been designed by Swedish architect Karl Eduard Strandmann, born in Liepaja. His designed basilica type churches are massive and the proportions are rather heavy; this impression is created by the lack of vertical dominant. Low towers emphasise the bulk of side naves and transept with chapel and conch wings. A two-tower composition of the western façade, which is typical of historicism churches, attracts attention by a window-rose and a decorative pediment. The eastern part of the building is divided by jetties and entrances. Two small towers are atop the presbytery. The building was made from red bricks; the seams are neatly wavy. The roof is covered with galvanized sheet. The church door is massive, made from fumed wood, with expressive brass handles. The plan of the church stands out by an extended central nave; it is twice as wide as the side naves and divided into three large travées. The naves lean on pillars connected by semicircular arches. They are covered with cross vaulting. The intersection of the central nave and transept emphasise the square plan space covered by a low-pitched dome. The altars and the interior were matched with the style of the building.