Filosofijos atsakomybė: žmogaus kaip "Niekio sūnaus" teorijos filosofinė-pedagoginė kritika (mokytojų rengimo kontekste)
LT„Niekio Sūnaus“ teorija A. Šliogeris tarsi vainikuoja tam tikrą savo filosofinės minties evoliucijos tarpsnį. Tai autentiška, remiantis pesimistinės transcendencijos fenomeno (neometafizikos) teorija išplėtota, savotiškai (originali) skeptiška, kartais nihilistinė (gal net ciniška?) žmogaus prigimties esmės filosofinė teorija. Ją bandoma grįsti griežta logika, nors pedagogo akimis žvelgiant, ši teorija yra labai prieštaringa, galime sakyti, „hermafroditiška“ – besiblaškanti tarp būties ir „nebūties“, teizmo ir „ateizmo“, empirizmo ir racionalizmo, „pagonybės“ ir krikščionybės: tai „neria“ į ateistinį egzistencializmą, tai gelbėjasi „griebdamasi“ tikėjimo. Iš esmės ji ir toliau lieka Vakarų metafizikos rėmuose – remiamasi Platono idėjos, Aristotelio hilo(e)raorfizmo, ateistinio egzistencializmo ir kitomis teorijomis. Šioje publikacijoje analizuojama problema – A. Šliogerio žmogaus kaip „Niekio Sūnaus“ teorijos galima įtaka mokytojų pasaulėžiūros turiniui bei mokytojų rengimo teorijai ir praktikai. Straipsnyje atskleidžiamos filosofijos ir pedagogikos sąsajos bei takoskyros, filosofinių studijų reikšmė ugdymo mokslo teorijai ir praktikai, akcentuojama filosofijos atsakomybė žmonijos raidos krypčiai. Apžvelgiama žmogaus kaip „Niekio Sūnaus“ teorijos esmė, pateikiami jos kritiką grindžiantys filosofiniai-pedagoginiai argumentai. Polemizuojamas žmogaus kaip „Niekio“ statuso bei sąmonės kaip „niekio skylės“ filosofinis ir pedagoginis pagrįstumas, akcentuojami atotrūkio tarp žodžio ir tikrovės pavojai ugdymo teorijai ir praktikai.Reikšminiai žodžiai: Būtis; Filosofija; Meilė, „Niekio Sūnus"; Niekis; Pedagogika; Prasmė; Siela; Sąmonė; Šliogeris; „niekio skylė"; "Hole of Nothingness"; "Son of Nothingness"; Being; Consciousness; Love; Meaning; Nothingness; Pedagogy; Philosophy; Soul; Šliogeris.
ENIn the article philosophy's (word) and pedagogue's (example) relationship, their internal (meaning of life) and external (teacher's example, his philosophy of education) connections are surveyed. Especially moral responsibility of philosophy is emphasised in cases when it attempts to ground the essence of human nature. Upon the latter for the most part depends the theory and practice of education, that is, what the man will be educated. In the article, a Lithuanian philosopher's (A. Šliogeris) new theory of man as the "Son of Nothingness" through a prism of philosophical-pedagogical criticism is viewed. Analysis of this theory shows that it is contradictory. On the one hand, it is grounded on questionable values of philosophical, logical and pedagogical postulates, propositions and principles, overestimates one side (selfishness, the bastial spirit of man's soul) of human nature, erroneously treats the sense of consciousness ("Hole of Nothingness", "Black Hole"), therefore it is doubtful and cannot be treated as a scientifically grounded theory of the essence of human nature. For such reasons it is not recommended to use in educational theory, all the more in educational practice. On the other hand, this theory, overestimating one side of human nature lays bare the truth about hidden danger in man's soul for his existence. The author also gives attention to the academical usefulness of the theory of man as a "Son of Nothingness" for education criticism of pedagogical thinking of students in teacher training institutes. To achieve the latter goal, it is necessary to extend the volume of philosophical studies in the teacher training process. [text from author]
