Libation in Baltic religious practices

LTLibacija – skysčio nuliejimas aukojant – yra vienas iš fundamentalių ritualų, praktikuotas ir tebepraktikuojamas daugelyje religijų. Šiame straipsnyje išryškinami libacijos tipai baltų religijoje, atsižvelgiant į ritualo atlikimo vietą ir nuliejimo kontaktinę zoną. Aukojimo vieta, kaip ir skysčio pobūdis, yra vienas iš svarbiausių kriterijų, leidžiantis išsiaiškinti nuliejimo prasmę ir paskirtį. Straipsnyje nagrinėjami baltų apeiginio nuliejimo tipai pagal aukojimo vietą: libacija žemei, ugniai, vandeniui, nuliejimas į orą ir gėrimo bei kraujo aukojimas ant akmenų ir medžių. Baltų religinių praktikų tyrimas atskleidžia libacijos būdų įvairovę. Nagrinėti nuliejimo būdai skiriasi įvairiais parametrais – pagal aukojimo vietą arba substanciją (žemė, ugnis, vanduo, oras, akmuo, medis), kryptį (aukštyn – žemyn), adresatą (visuotinai garbinti dievai, namų dievai, mirusieji), viešumo lygį (bendruomeniniai ir privatūs ritualai). Aukojamos medžiagos požiūriu libacija aprėpia įvairius skysčius: tradicinius raugintus gėrimus ir vėlyvesniu laikotarpiu juos pakeitusius kitus alkoholinius gėrimus, taip pat pieną, skystą medų, skystą viralą ir vandenį. Atskirai kategorijai priskirtinas kraujo nuliejimas, kuris yra gyvulio aukojimo ritualo dalis. Baltų naudoti libacijos būdai turi tipologinių paralelių ir indoeuropiečių, ir etniniu bei arealiniu požiūriu negiminingų kultūrų religinėse praktikose. Lyginamasis kontekstas atskleidžia baltų ritualinės praktikos archajiškumą; libacijos tipų tyrimas išryškina baltų religijos politeistinės sistemos pusiausvyrą ir religinių praktikų sistemiškumą.Reikšminiai žodžiai: Apeiginis nuliejimas; Apeigos; Baltai; Beltų religijos; Mirusieji; Nuliejimas; Oras; Religija; Ugnis; Vanduo; Šventvietės; Žemė; Balts; Libation; Libation, Baltic religion, earth, fire, air, water, dead, sacred place; Practices; Religion.

ENIt is mentioned in 15th to 18th-century written sources that in Lithuania, Prussia and Latvia pagan rituals, during which a certain amount of drink would be poured out for the gods and the dead, were practised. Lithuanian and Latvian ethnographic material from the 19th and 20th centuries supports the continuity of this tradition at community and family feasts. In sources on Baltic religion it is usually emphasised that the drink would be poured out on to the ground. This can be interpreted as a triple offering: to the goddess of the Earth, to the domestic deities, and to the souls of the dead. However, the Balts not only practised pouring drink on the ground, but other libation practices too. In terms of the place on to which the drink would be poured, the following practices can be singled out: pouring on the ground, into fire, into water, and into the air (sprinkling the drink upwards). Pouring on to stones and trees, which is related to elements of sacred places, also deserves special attention. [From the publication]

• Etnologija / Ethnology
• Archeologija / Archaeology