Kultūros paveldo panaudos problema socrealistinėje Lietuvos architektūroje

LTStraipsnyje analizuojamos socrealizmo architektūros vietinės ypatybės. Taip pat apžvelgiama Stalino epochoje klestėjusios ideologiškai angažuotos meno krypties bendroji raida SSRS. Nagrinėjama praeities profesionaliosios bei liaudies architektūros formų adaptacijos problema socrealistinėje statyboje. Svarstomas klausimas, kodėl šis stilius neprigijo Lietuvoje ir kokiais kriterijais remiantis jis galėtų būti suvokiamas kaip mūsų kultūros paveldo sudėtinė dalis. Aptarus lietuviškus socrealistinės architektūros pavyzdžius, teigiama, jog to meto architektūrai būdingas fasadizmas; klestėjo mechaniškas paveldo elementų integravimas į naują statinį; egzistavo mažiau standartinių architektūrinių sprendimų baimė; daug ką lėmė techninių priemonių pajungimas ideologijai, kuris vedė prie statinio paskirties ir išvaizdos dermės ignoravimo. Šiandien tebeegzistuojančių pavienių socrealistinių pastatų architektūrinėse konstrukcijose ir ornamentikoje „nacionalinė forma“ atsispindi epizodiškai. Tai susiję su tuo, jog šių statinių autoriai daugiausia buvo iš SSRS atvykę architektai, neišmanę tradicinio lietuvių meno ypatumų arba jo elementus taikę grynai mechaniškai ir formaliai. Atsižvelgiant į visa tai, socrealistinę architektūrą Lietuvoje galima laikyti iš esmės „importiniu“ reiškiniu, su vietine architektūros ir stilistikos raida turėjusiu menkų sąlyčio taškų ir gyvavusiu gana trumpą laiką. Tačiau bet kokiu atveju šis pseudostilius ir išlikę neperdirbti jo pavyzdžiai yra Lietuvos kultūros istorijos ir jos materialiojo paveldo dalis.Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Kultūros paveldas; Socialistinis realizmas; Socrealizmas; Architecture; Cultural heritage; Lithuania; Socialistic realism.

ENThe paper analyses the local features of socialist realism architecture. It also overviews the general development of ideologically engaged style of art, which thrived in the Stalin’s epoch, in the USSR. The paper examines the problem of adaptation of the past professional and folk architectural forms in socialist realism construction. The author considers why this style did not establish in Lithuania and which criteria could be used to perceive it as the integral part of our cultural heritage. Having discussed the Lithuanian examples of socialist realism architecture, the author claims that façadism was characteristic of the then architecture; mechanical integration of heritage elements into a new building was popular; the fear of less standard architectural solutions existed; many aspects were determined by subjection of technical means to ideology, which resulted in ignorance of the harmony of the purpose and appearance of a building. The “national form” is occasionally reflected in the architectural structures and ornamentation of presently still existing individual socialist realism buildings. It is related to the fact that the authors of these buildings were mainly architects from the USSR who knew nothing about the peculiarities of traditional Lithuanian art or applied its elements purely mechanically and formally. With regard to the above, socialist realism architecture in Lithuania could be basically considered an “imported” phenomenon that had few common points of contact with the local evolution of architecture and stylistics and existed for a rather short period of time. However, this pseudo style and its remaining unaltered examples belong to the Lithuanian cultural history and its tangible heritage.

• Menotyra / Arts
• Istorija / History