The Supernatural milk-stealer in Lithuanian folklore and its counterparts in othe national traditions of the Baltic Sea region

LTPieno ir jo produktų gamyba nuo seno buvo svarbi namų ūkio dalis, tad ir tradicinėje kultūroje bei valstietiškuose liaudies tikėjimuose jai linkstama suteikti reikšmingą vaidmenį. [...] Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, buvo plačiai paplitęs tikėjimas, kad savų karvių duodamą pieną esą galima pagausinti, tam tikru laiku ir tam tikrose vietose griebiantis specialių maginių priemonių - ir dažniausiai šitaip kenkiant kitam. Žinoma, čia nesunku įžiūrėti visokių įtampų bendruomenės viduje ir paprasčiausio kaimynų tarpusavio pavydo atspindžių. Dar vienas dalykas, kurį būtina paminėti, yra vadinamoji „riboto gėrio“ samprata, besiremianti įsitikinimu, kad neįprastas vieno asmens turtėjimas tegali būti kito žmogaus nuskurdimo pasekmė. Ši koncepcija, paaiškinanti daugelį valstietiško mentaliteto ir valstiečių kultūros bruožų apskritai, dar 1965 m. buvo pasiūlyta George’o M. Fosterio. „Riboto gėrio“ samprata laikytina ir vieno iš populiariausių lietuvių folkloro personažų - aitvaro/kauko vaizdinio pamatu. Iš esmės tai yra privačiam savininkui tarnaujanti antgamtinės prigimties būtybė, nešanti jam turtus: javus, pinigus, maistą. Kaip liudija lietuvių sakmės, viena šių būtybių rūšis nešdavo pieną ir įvairius jo produktus savo šeimininkėms (dažniausiai moterims), kad šios galėtų skaniais patiekalais lepinti savo šeimą, samdinius ar užsukusius svečius. Vienoje iš tokių sakmių pasakojama, kaip atsitiktinis liudininkas (paprastai - vėlyvas nakvynės pasiprašęs pakeleivis) vidurnaktį išgirsta neįprastus, žiaukčiojimą primenančius garsus.Atsikėlęs jis/ji pamato, kaip kažkokia keista būtybė (kartais - net keletas jų) vemia sviestą, grietinę ar varškę į specialiai tuo tikslu šeimininkės paliktą indą. Kitą rytą pakeleiviui patiekiami gausūs pusryčiai iš pieno produktų, tačiau šis bjaurėdamasis atsisako jų ragauti. Toks siužetas yra vienas iš populiaresnių lietuvių pasakojamojoje tautosakoje; jis glaudžiai susijęs su kitais panašiai socialiai angažuotais folkloro pasakojimais. Galima neabejoti, kad tie aitvaro atnešti pieno produktai neišvengiamai įsivaizduojami esą pavogti iš kažkieno kito, todėl ir netyčia jų atsiradimą mačiusio liudininko reakcija sakmėse rodo ne vien pasišlykštėjimą jų atsiradimo aplinkybėmis ar teisėtą doro krikščionio pasipiktinimą tuo, kad aitvaro savininkas susidėjęs su „nedora dvasia“, bet ir apskritai tokiais grėsmę bendruomenės stabilumui keliančiais turtėjimo svetima sąskaita būdais. Šis antgamtinis pieno vagis lietuvių tautosakoje turi gana tikslių atitikmenų kitų tautų tradicijose: tai - suomių para, švedų bjära, estų puuk, latvių pūkis ir kitų tautų folkloro personažai. Sutampa netgi daugelis apie šias antgamtines būtybes pasakojamų naratyvų siužetų, taip pat - nemažai jų įvaizdžio, kilmės, elgesio su jais ir kt. detalių. Todėl galima manyti, kad nors savo galutiniu folkloriniu pavidalu ir būdamas gana vėlyvo pobūdžio, šis vaizdinys atskleidžia gana reikšmingą populiariųjų tikėjimų bei pasaulėjautos dalį ir ne tiktai turi sąsajų su senaisiais ikikrikščioniškaisiais įvairių tautų tikėjimais, bet - ir kur kas labiau - yra įsišaknijęs bendroje valstietiškoje agrarinės visuomenės kultūroje bei mąstysenoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aitvaras; Antgamtinis pieno vagis; Baltijos j8ros regionas; Fokloras; Liaudies magija; Nedora dvasia; Pieno vagis; Tradicijos; Tradiciniai tikėjimai; Tradicinė kultūra; Aitvaras; Baltic Sea region; Folk belief; Folklore; Limited good; Lithuania; Milk stealer; Popular magic; Supernatural milk-stealer; Traditional culture; Traditions.

ENThe article deals with a popular image in traditional peasant culture, that of a supernatural being that is believed to be stealing milk and dairy products, and bringing them to its (usually female) owner, thus enhancing her wealth. In Lithuania, this milk stealer figure is called aitvaras/kaukas, in Latvia pūkis, in Finland para, and in Sweden bjära. Despite the different names and some other discrepancies in origin and nature, all these images are shown to be essentially similar. The author considers all of them to be rooted in the traditional peasant culture and mentality, which can be characterised to a considerable degree by the concept of 'limited good' (Foster 1965). [From the publication]