Henrikas Radauskas - miesto teatro svečias

LTKaip vieną svarbių Henriko Radausko (1910-1970) kūrybos bruožų, jo tyrinėtojai nurodo urbanizmą. Šiame straipsnyje kaip tik ir mėginama aiškintis urbanistiniuose Henriko Radausko eilėraščiuose ryškėjantį subjekto santykį su moderniąja miestiškąja tikrove. Miestas, kaip ir visas Radausko poetinis pasaulis, primena nesibaigiantį vaidinimą, karnavalą, cirką. Miesto erdvė, kuriai Radausko poezijoje tenka bene svarbiausias vaidmuo – miesto parkas arba sodas. Parko motyvas glaudžiai susijęs su pasaulinės romantinės literatūros tradicija, kurioje sodo vartai tampa paslaptingo pasakų pasaulio prieangiu. Kitas svarbus urbanistinis Radausko poezijos motyvas – nuo dienos tikrovės pasaulio atribotas, savarankiškai besiplėtojąs naktinis miesto gyvenimas. Naktiniame mieste veikia komedijos del arte personažai, gražios lėlės ir meilužiai, skamba surežisuotos, atmintinai išmoktos frazės. Miesto vaizdavimo būdas kinta vėlesnėje, pokarinėje Radausko poezijoje. JAV didmiesčio kraštovaizdžiui suteikiama negatyvi konotacija: miestas vaizduojamas kaip perdėtai simetriška erdvė, laboratoriškai steriliai apvalyta nuo bet kokio gamtos stichiškumo, netvarkos. Stiprėjančią poeto ironiją ir net suirzimą juntame judėdami iš periferinės miesto erdvės – parko – į miesto centrą, verslo rajonus (eil. „Miestas” iš rinkinio „Žaibai ir vėjai”). Tačiau Radausko tekste nėra nė mažiausios užuominos į moralizavimą. Jo poezijos subjektas tėra svečias margame ir triukšmingame miesto teatre, ironiškai žvelgiantis į miesto butaforijos fone besikartojančią marionetės ir gyvo žmogaus susitikimo sceną. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: ''Miestas''; Urbanistinė tematika; Teatrališkumas; Urbanizmas.

ENOne of the important features of Henrikas Radauskas’ (1910-1970) writings, distinguished by his researchers, is urbanism. In this article, the author makes an effort to clarify the subject’s relation to modern, urban reality in urban poems of Henrikas Radauskas. City, as well as the entire poetic world of Radauskas, is akin to a never-ending play, a carnival, a circus. Urban space that plays perhaps the most important role in Radauskas’ poetry is a city park or a garden. The motive of a park is closely related to the global tradition of Romantic literature, where garden gates become an entrance hall to the mysterious world of fairytales. Other important motive of Radauskas’ urban poetry is city’s night life, removed from the reality of the day world, evolving independently. In the city of the night, one comes across characters from comedy del arte, beautiful dolls and lovers, there one hears scripted delivery of phrases, rehearsed by heart. The way of depicting city mutates in later, post-war Radauskas’ poetry. In US metropolitan areas, landscape is given negative connotations: the city is depicted as overtly symmetric space, cleaned to the point of being a sterile lab, free from any elements of nature, disorder. Growing irony and even irritation of the poet can be felt as we move from the peripheral part of the city – park – towards the city centre, business districts (poem “Miestas” [The city]). However, Radauskas’ text lacks any insinuation of preaching. The subject of his poetry is only a guest in a colorful and noisy city theatre, who views with irony encounters between puppets and live people set against the background of city props.