Dorinis vaikų auklėjimas šeimoje Griškabūdžio valsčiuje (XX a. pirmoji pusė)
LTXX a. pirmojoje pusėje pagrindinė socializacijos institucija, perteikianti vaikams ankstesniųjų kartų žinias, patyrimą, įsitikinimus ir moralinius principus, buvo šeima. Dorinis auklėjimas buvo neatsiejama šeimos, kaimo bendruomenės gyvenimo ir jos moralinės kultūros dalis. Šio straipsnio tikslas – apibrėžti dorinio auklėjimo tikrovę Griškabūdžio valsčiaus valstiečių šeimoje XX a. pirmojoje pusėje, išskiriant dorinio auklėjimo turinį, principus, priemones ir metodus. Siekiama nustatyti, kokią įtaką vaikų auklėjimui turėjo bendravimas šeimoje, vaiko amžius ir lytis. Apibendrinant tyrimą, teigiama, kad svarbus tradicinės pedagogikos bruožas buvo neatsiejamas auklėjimo ryšys su gyvenimu. Auklėjimas buvo nuolatinis procesas, vykstantis natūraliai – vaikui žaidžiant, dirbant, bendraujant. Jam būdingas nepertraukiamumo principas. Dorinio auklėjimo turinį diktavo valstietiško gyvenimo būdas ir gyvenimo bendruomenėje poreikiai, tačiau formą auklėjimo turiniui suteikė Dekalogas ir liaudies etiketas. Respondentai pačiu svarbiausiu ir veiksmingiausiu laikė Didįjį Dievo įsakymą, įpareigojantį mylėti savo artimą. Doriniame auklėjime dažniau buvo naudojami slopinantys nei skatinantys metodai, tačiau fizinėmis bausmėmis nebuvo piktnaudžiaujama, jos buvo taikomos tik ypatingais atvejais. Labiau veikė ne pati bausmė, o žinojimas, kad nusikaltus tėvų ar Dievo bausmės nepavyks išvengti. Jaunesnio amžiaus vaikų auklėjimui būdingesnis apsaugojamasis, vyresniųjų – diegiamasis aspektai. Negalima išskirti didesnių auklėjimo skirtumų, kuriuos būtų nulėmusi vaiko lytis.Reikšminiai žodžiai: Dekalogas; Dorinis auklėjimas; Dorovė; Griškabūdis; Liaudies pedagogika; Vaikų auklėjimas; Children's education; Griškabūdis; Moral; Moral education; The Decalogue; Traditional education.
ENIn the first half of the 20th c., family was the main socialisation institution, which conveyed the knowledge, experience, beliefs and moral principles of the previous generations to children. Moral upbringing was an integral part of the family, rural community life and its moral culture. The paper aims to define the reality of moral upbringing in the peasants’ family in Griškabūdis Volost in the first half of the 20th c., pointing out the content, principles, measures and methods of moral upbringing. It seeks to establish the influence of communication in the family, the child’s age and gender on the child’s upbringing. The research is summarised by stating that an integral link of upbringing and life was an important feature of traditional pedagogy. Upbringing was a constant process that happens naturally when a child plays, works, communicates. It could be characterised by the principle of continuity. The content of moral upbringing was dictated by the peasant’s lifestyle and the needs of life in a community; however, the form was provided by the Decalogue and folk etiquette. The respondents considered the Great Commandment urging to love the neighbour as oneself to be most important and most efficient. Suppressive rather than hortative methods were more often used in moral upbringing; however, physical punishments were not abused; they were imposed only in special cases. It was not the punishment but knowing that no parents’ or God’s punishment could be escaped in the event of offence that was more effective. The protective aspect was more typical of the upbringing of smaller children, whereas the instilling aspect was more common with regard to elder children. No greater differences in upbringing, which could be determined by the child’s gender, are distinguished.
