Sovietinių represijų atminties reikšmės lietuvių autobiografijose

LTPranešimo pagrindu parengtame straipsnyje socioistoriniu požiūriu išsamiai analizuojamos 2001–2005 metais penkiose Lietuvos miesteliuose ir apylinkėse (Antalieptėje, Griškabūdyje, Panemunėlyje, Papilėje ir Rumšiškėse) pasakotos ir aprašytos sovietines represijas patyrusių Lietuvos gyventojų papasakotos ir užrašytos autobiografijos. Jos atspindi visas galimas stalininių represijų reikšmes jų autoriams, o jų turinio ir struktūros bendrumai padeda atskleisti kai kurias tipiškas dabartines represijų patirties reikšmes. Lietuvių pasakojimuose atsispindi problemos, būdingos daugumai valstybės organizuotos prievartos aukų – pasakotojui sunku nustatyti laiko, vietos ir moralines ribas, ypač stalininių represijų patirčiai susipynus su traumine persekiojimų ir diskriminacijos bei sovietizacijos patirtimi grįžus į Lietuvą. Nepriklausomybės atkūrimas nepanaikino visų represijų padarinių; patyrusių represijas žmonių gyvenimuose liko neišspręstų tiek neįveiktos trauminės patirties, tiek teigiamo asmeninio identiteto atkūrimo problemų. Viešojo tautos istorijos pasakojimo reikšmių ne visuomet pakanka individualiai, ypač neherojiškai, „paprastų žmonių“ patirčiai įprasminti, todėl ieškoma kitokių šios patirties įprasminimo būdų. Represuotiesiems aktuali jų atminties įprasminimo problema yra teisingumo įgyvendinimas, suprantamas kaip visapusiškas moralinis sovietinio laikotarpio ir jo institucijų bei individualių veikėjų įvertinimas. Neįgyvendinant teisingumo, nereikalingi ir liudijimai, todėl represijas patyrę žmonės jaučia, kad vis mažiau reikalinga jų atmintis ir patirtis.Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Autobiografijos; Istorinė atmintis; Represijos, sovietinės represijos represijų atmintism represijų vertinimas; Sovietinės represijos; Sovietų represijos; Tapatumai; Autobiographie; Historical Memory; Identity; Memory; Represion, sov et represion; Soviet Victimization; Soviet repression; Sovieticzion; Valuing of repesions.

ENThe paper uses a socio-historical approach to exhaustively analyse the told and recorded autobiographies of Lithuanian residents who suffered from Soviet repressions, which were re-told and described in 2001–2005 in five Lithuanian towns and localities (Antalieptė, Griškabūdis, Panemunėlis, Papilė and Rumšiškės). They reflect all possible Stalinist repression meanings to their authors, and the common aspects of their content and structure help to reveal certain typical current meanings of the repression experience. The stories told by Lithuanians reflect the problems characteristic of most victims of state-organised coercion – the teller finds it difficult to set time, place and moral limits especially after the Stalinist repression experience combined with the traumatic experience of persecution and discrimination as well as Sovietisation upon return to Lithuania. Restoration of independence did not eliminate all repression consequences; the unresolved problems of both the traumatic experience and restoration of positive personal identity remained in the lives of people who suffered from repressions. The meanings of public narrative of the nation’s history are not always sufficient for giving sense to individual, especially non-heroic, experience of “ordinary people”; therefore, other ways of giving sense to this experience are searched for. The problem of giving sense to memory, which is relevant to the repressed people, is the implementation of justice which is understood as the versatile moral evaluation of the Soviet period and its institutions and individual figures. If no justice is implemented, testimonies are also unnecessary; therefore, the people who suffered from repressions feel that their memory and experience are no longer needed.