Disidentų kalinimas Sovietų Sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918-1988 m.

LTStraipsnyje analizuojami disidentų įkalinimo SSRS psichiatrijos ligoninėse būdai ir priežastis, laikymo sąlygas, taikytas poveikio priemones. Pirmieji piktnaudžiavimo psichiatrija atvejai užfiksuoti dar prieš bolševikų revoliuciją. Tačiau tokie atvejai buvo pavieniai ir piktnaudžiavimo pobūdis buvo švelnesnis nei Sovietų Sąjungoje taikyti metodai. Psichiatrijos naudojimo politiniams tikslams mechanizmas pradėtas kurti J. Stalino valdymo laikotarpiu įsteigus Kazanės specialiąją psichiatrijos ligoninę. Siekiant pagrįsti psichiatrijos naudojimą politiniams tikslams, buvo kuriamos teorijos, kurių esminis bruožas yra teiginys, jog žmogus iš prigimties linkęs į šizofreniją ar kitą psichikos sutrikimą. Šių teorijų pagrindu priimtos tam tikros direktyvos, miglotai apibrėžusios tai, ką galima vadinti psichikos sutrikimo simptomais, leido brutaliai naudoti psichiatriją susidorojimui su disidentais. Norint disidentus uždaryti į psichiatrijos ligoninę, sėkmingai buvo klastojamos bylos; psichiatrinės ekspertizės išvadose, kurias koordinavo Serbskio teismo medicinos institutas, kaltinamieji dažniausiai įvardijami kaip nepakaltinami. Diagnozių absurdiškumas ir įvairumas leido kone kiekvieną kitaip nei komunistai mąstantį SSRS pilietį paversti psichikos ligoniu. Disidentų bylose nemažą vaidmenį atliko KGB ir sovietinės prievartinės psichiatrijos tandemas, tačiau lemiamo sprendimo teisė priklausė saugumui, taip pat pabrėžtina, kad iš esmės problema buvo užkoduota nusikalstamuose SSRS įstatymuose. Aštuntajame dešimtmetyje SSRS sulaukė viešo pasmerkimo už piktnaudžiavimą psichiatrija.Reikšminiai žodžiai: Didisentai, Sovietų Sąjunga, politinis piktnaudžiavimas psichiatrija; Disidentas; KGB; Psichiatrinė ligoninė; Romas Kalanta; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Dissident; Dissidents, Soviet Union, Political abuse of psychiatry; KGB; Mental Instution; Romas Kalanta; The Soviet Union.

ENThe paper analyses ways and reasons for the confinement of dissidents in the USSR psychiatry hospitals, keeping conditions and imposed measures of impact. The first cases of psychiatric abuse were recorded before the Bolshevik revolution. However, these cases were occasional and the nature of abuse was milder than the methods applied in the Soviet Union. The creation of the mechanism of using psychiatry for political purposes began during the Stalinist period, having established the Special Psychiatry Hospital in Kazan. With the aim of substantiating the use of psychiatry for political purposes, theories were created and their main feature was a statement that a person is by nature inclined to schizophrenia or some other mental disorder. Certain directives were adopted on the basis of these theories; they vaguely defined what could be called symptoms of mental disorders and allowed brutally using psychiatry for the disposal of dissidents. In order to close dissidents to the psychiatric hospital, files were successfully forged; the defendants were mainly acknowledged as non compos in the conclusions of psychiatric examination, coordinated by Serbski Forensic Institute. The absurdity and diversity of diagnoses allowed recognising almost every USSR citizen who thought differently from Communists as a mental patient. The tandem of KGB and Soviet abuse psychiatry played a significant role in dissident cases; however, the right of the final decision was enjoyed by the security service. It should also be noted that the problem was basically codified in the criminal laws of the USSR. In the 1970s the USSR was publicly condemned for psychiatry abuse.