Moterų dalyvavimo ginkluotame pasipriešinime 1944-1953 m. ypatumai

LTIstoriografijoje nėra plačiai nagrinėti Lietuvos moterų dalyvavimo rezistencijoje motyvai, ypatumai, veiklos specifiškumas ir kiti klausimai. Siekiant į juos atsakyti, buvo atliktas statistinis tyrimas. Surinkti archyviniai duomenys apie 250 moterų, kurioms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus suteiktas Kario savanorio statusas. Susisteminus surinktus archyvinius duomenis buvo sudarytas preliminarus moterų dalyvavimo ginkluotoje kovoje 1944-1953 m. kitimo grafikas. Archyvų duomenų analizė rodo, kad daugiausia moterų į partizanų būrius kaip aktyvios kovotojos įstojo 1945 m. aktyviausio pasipriešinimo metu. Dauguma merginų priklausė ryšininkių bei rėmėjų kategorijai. Tarp aktyvių kovotojų ištekėjusios moterys sudarė 72 proc. Partizanų žmonas sovietai ypač persekiojo, todėl daugiau jų išeidavo į partizanų būrius. Nuo 1946 m. keitėsi politinė padėtis, rezistentų kovos taktika, kartu ir partizanavimo sąlygos. Aktyvių kovotojų moterų vis mažėjo. Tai vyko dėl 1948-1949 m. trėmimų ir 1949 m. LLKS suformuluotos nuostatos: kiek galima vengti į aktyvių kovotojų gretas priimti moteris. Paskutinįjį pasipriešinimo etapų moterų kovotojų buvo mažiau negu pasipriešinimo pradžioje, tačiau dėl pasikeitusių partizanavimo sąlygų jų žuvo daugiau. LLKS dokumentuose moterys partizanės traktuojamos taip pat kaip vyrai, tačiau ne visos buvo aktyvios kovotojos. Dalis jų padėdavo partizanams tvarkytis buityje: virė valgyti, skalbė ir pan. Moterų dalyvavimas sovietų pareigūnų likvidavimo ar kitose operacijose sudarydavo palankesnes sąlygas sėkmingai operacijos baigčiai. Be to, „moteriška priedanga“ buvo naudojama ir žvalgybos srityje.Reikšminiai žodžiai: Ginkluota rezistencija; Moterys; Moterų dalyvavimas, ginkluotas pasipriešinimas, 1944-1953; Sovietų okupacija; Armed resistance; Soviet occupation; Women; Women participation, armed resistance, Lithuania, 1944-1953.

ENThe motives and peculiarities of Lithuanian women’s participation in resistance, the specifics of the activity and other issues have not been widely discussed in historiography. Seeking to address these issues, a statistical study was conducted. Archival data about 250 women who were granted the status of volunteer serviceman pursuant to Lithuanian laws were collected and systematised, and a preliminary graph of the change of women’s participation in armed fight in 1944–1953 was made. The biggest number of women joined partisan squads as active fighters in 1945, during the most active resistance stage. Most women were signallers and upholders. Married women constituted 72% of active fighters. Soviets particularly persecuted partisan wives; therefore, a bigger number of them joined partisan squads. Starting with 1946, the political situation, resistants’ fight tactics and partisan fight conditions changed. The number of active female fighters was falling due to the 1948–1949 deportations and the attitude formulated by the Union of Lithuanian Freedom Fighters in 1949 to avoid accepting women in the groups of active fighters as much as possible. The number of female fighters was smaller during the last stage of resistance than at the beginning; however, the number of female casualties increased due to the changed partisan fight conditions. Female partisans were treated equally with men in the documents of the Union of Lithuanian Freedom Fighters, yet not all of them were active fighters. Some helped partisans with household chores: cooking, laundering, etc. Women’s participation in Soviet officer liquidation or other operations created more favourable conditions for the successful end of the operation. Furthermore, a “female cover” was also used in intelligence operations.