Neformaliojo vaikų švietimo prieinamumo geografinis veiksnys

LTVaikų ir jaunimo užimtumo bei saviraiškos ugdymo funkcijas atlieka valstybinės ir savivaldybių švietimo įstaigos - neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, bendrojo lavinimo mokyklos, dienos centrai, nevyriausybinės organizacijos, privačios institucijos ir kitos įstaigos, turinčios teisę teikti šias paslaugas. Šiuo metu stiprinama savivaldybių atsakomybė už švietimo prieinamumą, kokybę ir socialinę aprėptį savivaldybių teritorijoje. Kiekviena savivaldybė tvarko visų jos teritorijoje gyvenančių vaikų registrą, koordinuoja pavaldžių mokyklų komplektavimą ir mokinių srautus, tačiau neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklas, neformaliojo ugdymo veiklų pasiūla, pavėžėjimo galimybės, neformaliajam vaikų švietimui skiriamų lėšų paskirstymas regionuose labai skiriasi. Straipsnyje analizuojamos šiuo metu veikiančios neformaliojo švietimo mokyklos, netolygiai išsidėsčiusios pagal geografinę padėtį ir todėl neatitinkančios socialinės sanglaudos kūrimo tikslų. Dauguma šių mokyklų sutelktos savivaldybių centruose ir tik kelios savivaldybės įsteigusios mokyklų filialus tolesnėse nuo savivaldybės centro vietovėse. Mokyklų geografinė padėtis riboja vaikų galimybes dalyvauti neformaliojo ugdymo, pažintinės, kultūrinės edukacijos veiklose, o šių veiklų organizavimas, ypač kaimo vietovių mokyklose, susijęs su didesnėmis lėšomis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Neformalusis vaikų švietimas; Neformalusis vaikų švietimas, švietimo prieinamumas, socialinė sanglauda; Socialinė sanglauda; Non- formal children's education; Social cohesion; Social cohesion, non-formal children's education.

ENThe article deals with the network of different types of non-formal education institutions in Lithuania. Their distribution and possibilities to provide non-formal education to children differ very much, and this does not correspond to the aims of social cohesion. This aspect is on the schedule of the municipals now, because they are the main social actors responsible for non-formal education. The findings suggest that the non-formal education of children in Lithuania, in particular as human resources, differs geographically, since children are the human capital of their "owner" and use the free mobility and opportunities to decide on how and where to exploit their skills and knowledge. Next to the already existing skills and knowledge, mobility for each individual should be ensured so as to acquire additional knowledge and skills as economic, social and cultural resources which will pay dividends in the future, so that Lithuanian non-formal education institutional environment remains a passive person of the "maintenance" area. A wide range of ratings and questionnaires show that subjective factors can account for an incomplete, inadequate and often informal, unacceptable use of human resources in organizations, which leads to the misuse of these resources and does not create any value for Lithuania. [From the publication]