Socialinis draudimas tarpukario Lietuvoje: kūrimosi ypatybės bei būdingiausi bruožai

LTRemiantis autentiškų 1918–1940 m. socialinės apsaugos institucijų dokumentų ir įstatymų analize, straipsnyje apžvelgiami tarpukario Lietuvos socialinio draudimo raidos ypatumai. Tikslas – atskleisti tarpukario Lietuvos socialinio draudimo sistemos kūrimosi ypatybes ir būdingiausius bruožus, pagrindinį dėmesį skiriant trijų socialinio draudimo rūšių (ligos, pensijų ir nelaimingų atsitikimų darbe) analizei. Lietuvoje, priešingai nei Vakarų šalyse, nebuvo pagrindinių prielaidų, lengvinančių socialinio draudimo plėtrą. Nuolatinis biudžeto deficitas, vyriausybių kaitaliojimas, lėtas industrializacijos bei modernizacijos tempas ir nuolatinė išorinių jėgų intervencijos į šalies teritoriją baimė nesudarė stabilaus socialinio draudimo pagrindo. Ligos draudimas, inicijuotas beveik iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, pradėtas taikyti net septyneriais metais vėliau. Vakaruose plačiau paplitęs senatvės pensijų draudimas tarpukario Lietuvoje buvo prieinamas tik kariams, valstybės tarnautojams ir valstybei nusipelnusiems asmenims. Nedarbo draudimas, toks aktualus besivystančios pramonės ir pasaulinės ekonomikos krizės kontekste, tarpukario Lietuvoje net nebuvo pripažintas. Nepaisant gerų sistemos reformatorių ketinimų, tarpukario Lietuvos socialinio draudimo sistema liko neišbaigta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1918-1940; Ligos draudimas; Nelaimingų atsitikimų darbe draudimas; Nelamingų atsitikimų darbe draudimas; Pensijų draudimas; Socialinis draudimas; Tarpukario Lietuva; 1918-1940; Accidents at work insurance; Inter-war Lithuania; Pension insurance; Sickness insurance; Social insurance.

ENThe authors review in detail the development and major features of social insurance institutions of the inter-war period (1919–1940) in Lithuania. They focus on the analysis of sickness, pensions, and accidents at work insurance. The study is based on a careful examination and interpretation of authentic documents and legislation of the inter-war period on social insurance. The findings show that the persistent budget deficit, government’s volatility, slow pace of economic modernization and industrialization, and the constant fear of external military intervention did not constitute a stable and supportive environment for the expansion and development of Lithuanian social insurance institutions. Sickness insurance, which was initiated almost immediately after independence in 1919, came into force only seven years later. Old age pension insurance was available only to soldiers, civil servants and state officials. Some special pensions were granted to scientists, culture workers and important public figures. Unemployment insurance was never recognized in inter-war Lithuania, although the demand for it was high, given the increasing unemployment and the economic crisis which was felt in the county. Despite some good intentions of reformers, the inter-war Lithuanian social security system remained incomplete. [From the publication]

• Sociologija / Sociology
• Istorija / History