Lithuanian folk fiddling traditions in their Eeuropean context

LTSmuikavimas lietuvių etninėje kultūroje buvo svarbus jau XVII a. antroje pusėje, turbūt ir anksčiau. Nepaisant to, kad XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje smuiką ėmė išstumti pučiamieji orkestro instrumentai ir armonikos, iki XX a. vidurio jis išliko vienas svarbiausių muzikos instrumentų. XX a. antroje pusėje senųjų liaudies smuikininkų repertuaras, smuikavimo paskirtis ir prasmė gerokai pasikeitė – susiaurėjo. Griežiama beveik vien tik polkos, valsai, maršai ir individualios kūrybos dainos. Šiais laikais muzika atlieka beveik tik estetinę funkciją. Žodį smuikas lietuviai tikriausiai perėmė X a. iš rytų slavų vakarinių genčių. Šis faktas liudija, kad smuikuoti, t.y. griežti, dabartinio smuiko pirmtakai lietuviai pradėjo maždaug tuo pačiu metu kaip ir kitos Europos tautos. Iš liaudies terminų matyti, kad lietuvių (labiau nei kitų Baltijos tautų) smuikavimo tradicijas veikė slavų, mažiau – germanų įtakos. Smuikai bei jų strykai vadinti ir baltų ar lietuvių kilmės pavadinimais, tačiau jie ne taip paplitę. Lietuvių liaudies smuikams beveik nebūdingi lyros–rebeko tipo instrumentų bruožai. Vyrauja Šiaurės Europos fidelių bruožai: aiškiai nuo kaklo atskirtas liemuo, mažai išgaubtas, neretai ir visai plokščias dugnas. Paprastiesiems smuikams būdingas natūralios lentelės arba balanos pavidalas. Skobtinių smuikų ir smuikų su atskirais šonais liemuo neretai panašus į elipsę (aštuoniukę) arba stačiakampį. Skobtinius ir paprastuosius smuikus liaudies smuikdirbiai gamindavosi dar XX a. antroje pusėje. Kai kas juos bandė tobulinti.Jau ankstyvuosiuose istoriniuose šaltiniuose (nuo XIV a. pradžios) pažymima, kad Lietuvoje smuiku griežta ansambliuose. XIX a smuikų, kitų chordofonų ir aerofonų bei idiofonų ansambliai grodavo kaimo bendruomenės susibūrimuose, taip pat vestuvėse. Šis faktas patvirtintų, kad tuo metu Lietuvoje smuikai dar buvo visaverčiai muzikos instrumentai. Vėliau jie išliko kaip vaikų ir piemenų garso žaislai. Smuikas buvo vienas svarbiausių muzikos instrumentų daugelyje lietuvių liaudies apeigų, kurių metu buvo šokama, vaišinamasi ir linksminamasi, ypač vestuvėse. Pradedant išvakarėmis ir baigiant grįžtuvėmis, smuikuodavo, atliekant visas pagrindines vestuvių apeigas. XIX a. Žemaitijoje smuiku dar grieždavo laidotuvių šokiams. Negrieždavo per uždaresnes šeimos ir kalendorines šventes, ypač jei šventėje pagrindinį vaidmenį atlikdavo moterys (pvz., radynos, pavasario šauktuvės). Sąsajas su visos Europos liaudies ir akademiniu smuikavimu rodo lietuvių liaudies smuikų bei strykų sandara, terminija, derinimas, laikymo ir griežimo būdai, garso vertinimas, bendri, dažniausiai šokių, žanrai, melodiniai tipai, muzikos bruožai bei smuikavimo tradicijos. Lietuvių ir kitų Europos tautų liaudies smuikavimo tradicijos yra labai panašios, bet turi ir savitumų, atsiradusių dėl lietuvių etninės ir muzikos kultūrų įtakos. Jie pasireiškia per tam tikrų smuikavimo sudėtinių dalių, pvz., muzikos intonacijų arba ritminių piešinių, pasirinkimą ir jungimą į visumą. Savitumo suteikia ir šių elementų paplitimo bei gyvavimo laikotarpis. Lietuva yra viena tų Europos šalių, kur gyvąja tradicija iki XX a. antros pusės išlaikyta daug senos liaudies muzikos kultūros, taip pat ir smuikavimo elementų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etninė kultūra; Europa; Liaudies muzika; Liaudis, tradicijos; Smuikas; Tradicinė muzika; Ethnic culture; Europa; Fiddle; Fiddlie; Folk; Lithuania; Lithuania, folk music; Traditional music; Traditions.

ENFolk fiddling in Lithuanian ethnoculture is a special phenomenon, in which the foreign and native traditions of instrumental music making are split. The article deals with the peculiarity of Lithuanian folk fiddling traditions and their connections with European folk fiddling traditions. The fiddling – a popular phenomenon in many nations – give us magnificent possibilities to interpret the ethnic peculiarities and compare them. Our comparative investigations are still prevented by the lack of adequate foreign data in the view of morphological, syntactic and semiotic points. The Lithuanian folk fiddle music should be still better investigated, too. In spite of these deficiencies, we try to answer the question, wheather Lithuanian folk fiddling raditions have any peculiarities, and if they do, to define them. [From the publication]