J. Naujalio "Lietuviškas bažnytinis giesmynas" XX a. pradžios religinio ir tautinio paveldo požiūriu

LTŠiame straipsnyje aptariamas kompozitoriaus, iškiliausio Lietuvos vargonininko J. Naujalio 1906 m. parengtas ir išleistas „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“. Leidinys turėjo ypatingą reikšmę XIX a. pab. – XX a. pr. vykusios bažnytinės muzikos reformos ir tautinio atgimimo laikotarpiu. J. Naujalis harmonizavo ir į Giesmyną įtraukė labiausiai paplitusias liturgines giesmes – privalomas lotyniškas antifonas ir himnus, taip pat kitas apeigines giesmes. Dalis šių giesmių į Lietuvą pateko iš Lenkijos, dalis – iš Vakarų Europos. Į Giesmyną įtraukdamas nuo seniausių laikų Lietuvoje giedamas giesmes, J. Naujalis apibendrino lietuvių, lenkų ir Vakarų Europos liturginio giedojimo tradicijų konvergenciją. Ši konvergencija laikytina bendrąja krikščioniškosios kultūros patirtimi. Straipsnyje pagrindžiamas šio reiškinio pozityvumas. Istorinis giesmių paveldas traktuojamas remiantis tautos kolektyvine atmintimi, kuri yra aktuali ir mūsų laikų visuomenei. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Giesmynai; Katalikų Bažnyčia; Lietuvos-Lenkijos bažnytinio giedojimo konvergencija; Vargonininkai; Chorai; J. Naujalis; Book of chants; Catolic church; Organists; Choirs.

ENJ. Naujalis harmonized and included the most widely spread liturgical chants compulsory Latin antiphon and hymns as well as other ritual chants. A part of these chants came to Lithuania from Poland , the other part came from Western Europe . Including the oldest chants sung in Lithuania into the book, J. Naujalis summed up the convergence of Lithuanian, Polish and Western European liturgical chants singing traditions. This convergence is considered to be general experience of christian culture. Arguments are presented to show the positiveness of this phenomenon. The historic inheritance of the chants is discussed through the collective memory or the nation which is urgent to nowadays society. [From the publication]