Filosofijos idėjų istorija Lietuvoje

LTStraipsnyje nagrinėjama formistinei aiškinimo strategijai priskiriama filosofijos idėjų istorija Lietuvoje. Teigiama, jog Antano Andrijausko tyrimų metodologinė struktūra atitinka standartinius idėjų istorijos principus: tyrimo medžiaga dėstoma pagal atskiras asmenybes, pateikiama kiekvienos epochos, kultūrinės tradicijos svarbiausių atitinkamos srities mąstytojų kūrybos visuma. Iš jos išskiriamos tyrėjui rūpimos idėjos bei atskleidžiamas jų funkcionavimas minėtos visumos kontekste. Idėjų istorijoje idėjomis gali būti įvairūs objektai. Nagrinėjamuoju atveju idėją galima traktuoti kaip „sąvokos“ atitikmenį. Gintauto Mažeikio darbai priskirtini statinei idėjų istorijai. Joje daugiausia dėmesio skiriama idėjų išsidėstymui sinchroniniame istorijos segmente; eliminuojamas istorinės kaitos momentas. Istorinio lauko struktūravimo požiūriu šis tyrimas yra tipiškas formistinio aiškinimo pavyzdys: tyrimo objekto įvardijimas „totaliu transcendentiniu kitu“ išreiškia formizmo skaidomąsias operacijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Formistinis aiškinimas; Idėjų istorija; Lietuvos filosofijos istoriografija; Statinis ir dinaminis aspektas; Formistic interpretation; History of ideas; Lithuanian historiography of philosophy; Lithuanian historography of philosophy; Static and dinamic aspecth; Static and dinamic aspects.

ENIn this paper, the static and dynamic aspects of the history of ideas are analyzed, relying on the works of Gintautas Mažeikis and Antanas Andrijauskas. The methodology of the research applied by Andrijauskas corresponds to the standard conceptual principles of the history of ideas. Studying the most significant writings of the most famous thinkers, he comes to the interpretation of cultural tradition as a whole. Then he singles out the ideas he wants to inquire and explicates their functioning in the context of that whole. In the history of ideas, different subjects can be regarded as "ideas". Andrijauskas understands "idea" as the equivalent of "notion". The works of Mažeikis can be attributed to the static history of ideas. He prescinds from historical changes and focuses on the distribution of ideas in the synchronic segment of history. From the point of view of historical field structuring, this kind of research is a typical example of formistic interpretation: the denomination of the subject of inquiry as "totally transcendent other" expresses the decomposing operations of formism. [From the publication]