LTKolektyvinės traumos atmintis formuoja kolektyvinį tautinį tapatumą ir keičia asmeninius naratyvus. Konstruojant tautinį identitetą, bene svarbiausias vaidmuo tenka metanaratyvams, o šiems reikšmingos įtakos turi trauminių įvykių, grįstų plataus masto prievarta ir grubia jėga, patirtys. Šios tematikos tyrimuose neretai pabrėžiama lyties svarba kuriant tautinį metanaratyvą. Feministinių pažiūrų šalininkai teigia, kad vyrai yra pirminiai atminties konstravimo agentai, sprendžiantys, kurie liudijimai pateks į tautos metanaratyvą; tuo tarpu moterims neva labiau rūpi jų šeimų istorija, tad jų vaidmuo kuriant kolektyvinę atmintį yra antrinis. Šiame straipsnyje siekiam kvestionuoti tokią atminties kūrėjų dichotomiją, pabrėžiant, kad „kolektyvinės enciklopedijos“ rašymas ir „šeimos albumų“ išsaugojimas yra tarpusavyje glaudžiai susiję procesai. Straipsnyje pristatomo tyrimo objektas – konkreti kolektyvinės atminties kūrėjų grupė Lietuvoje, t. y. buvusios tremtinės, kurios į Lietuvos politinį gyvenimą įžengė po 1991 m. siekdamos, kad jų trauminė sovietmečio patirtis išliktų pamatinė Lietuvos tautinės valstybės metanaratyvo dalis. Daugiausia dėmesio skiriant moterims politikėms, kurias sieja bendra tremties patirtis, tyrime siekiama išryškinti moterų, kaip atminties kūrėjų, viešuosius vaidmenis, asmeninius naratyvus ir jų strategijas posovietiniame kontekste. Siekiama išsiaiškinti, kaip moterys, viešai išsakydamos savo asmenines traumas, siekia įtakoti kolektyvinę atmintį ir įgyti politinės galios, kokias retorines strategijas pasitelkia šiam tikslui pasiekti.Reikšminiai žodžiai: Baltijos valstybės; Deportuotieji; Meta-narativas; Metanaratyvai; Moterų istorija; Politinis atstovavimas; Politinės reprezentacijos; Tremtiniai; Įgalinimas; Baltic states; Deportees; Empowerment; Meta-narratives; Political representation.
ENThe memory of a collective trauma shapes the collective national identity and changes personal narratives. Meta narratives probably play the most important role in the creation of the national identity, and they are affected considerably by experiences of traumatic events related to wide ranging coercion and a harsh force. The studies in this area frequently highlight the importance of the gender in creating the national meta narrative. According to the supporters of feminist ideas, men are the initial agents in memory creation who make a decision whose evidence will be included in the nation’s meta narrative, whereas women supposedly care more about the history of their families, therefore, their role in creating collective memory is secondary. An attempt is made in this article to question such a dichotomy of memory creators by emphasising that writing of a “collective encyclopaedia” and preservation of “family albums” are closely interrelated processes. The object of the study presented in the article is a specific group of collective memory creators in Lithuania, i.e. ex-exiles who stepped into the political life of Lithuania after 1991 with an aim to retain their traumatic Soviet experience as the foundation of the meta narrative of the nation state of Lithuania. By focussing on female politicians who are linked by a common experience of exile, the study is aimed at highlighting the public roles of women as creators of memory, their personal narratives and strategies in the Post-Soviet context. It is intended to find out how women seek to influence the collective memory and acquire political power by speaking about their personal traumas in public, what rhetoric strategies are used for this purpose.