LTŽlugus Rusijos imperijai 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Be karo veiksmų, kovai už Lietuvos nepriklausomybę buvo būdingas intensyvus valstybės ir tautos formavimo procesas. Šis karštligiškas aktyvumas sutapo su gyventojų perkėlimu, prasidėjusiu 1915-1916 m. Skirtingai, nei karo veiksmai, šis valstybės formavimo procesas 1920 m. nesibaigė. Gyventojų perkėlimas suteikė Lietuvos valdžiai galimybę lietuvius pabėgėlius laikyti potencialiais naujos tautinės valstybės piliečiais, kartu nustatant jos sienas, demografines ir kultūrines ribas. Susikūrusi Lietuva pasiūlė tėvynę dešimtims tūkstančių įvairių tautybių karo pabėgėlių, gyvenusių Šiaurės-Vakarų krašte prieš 1914 m., bet perkeltų prasidėjus karui. Apytiksliais apskaičiavimais, Rusijoje 1918 m. buvo apie 550 tūkstančių pabėgėlių iš Lietuvos. Straipsnyje analizuojamas jų likimas pokario metais ir Lietuvos valstybės politika. Homogeniškos tautinės valstybės kūrimo logika suponuoja, kad pabėgėliai atsisakytų savo tremtyje įgytų tapatybių ir grįžtų į tėvynę. Tačiau „tėvynės“ erdvė dėl 1918-1920 m. tarp Lietuvos, Sovietų Rusijos ir Lenkijos vykusių karų nebuvo aiški. Todėl kai kurie pabėgėliai į Lietuvos piliečių sąrašus nepateko. Jų padėtį pablogino 1921 m. Rusijoje prasidėjęs badas. Tai paskatino Rusijos, Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos bendradarbiavimą. Tad, viena vertus, pabėgėlių padėtis buvo svarbi kariaujančių šalių propagandoje, kita vertus, nekontroliuojamas jų judėjimas vertė valstybes veikti išvien.Reikšminiai žodžiai: Gimtinė; Gyventojų perkėlimas; Latvija (Latvia); Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Pabėgėliai; Pirmas pasaulinis karas; Sovietinė Rusija; Tautinė homogenizacija; Tautinė valstybė; Homeland; Latvia; Lithuania; Nation-state; National Homogenisation; Population Displacement; Refugees; Soviet Russia; World War I.
ENThe independent State of Lithuania was formed after the collapse of the Russian Empire in 1918. Besides hostilities, the fight for Lithuania’s independence could be characterised by an intensive process of the formation of the state and the nation. This hectic activeness coincided with the resettlement of inhabitants, which started in 1915–1916. Unlike hostilities, this state formation process did not end in 1920. Resettlement provided Lithuanian authorities with an opportunity to consider Lithuanian refugees potential citizens of the new national state, establishing its borders, demographic and cultural limits. Formed Lithuania offered a homeland to tens of thousands war refugees of various nationalities who lived in the north-western part before 1914, but who were resettled upon the beginning of the war. According to rough estimates, there were around 550 000 refugees from Lithuania in Russia in 1918. The paper analyses their fate in the post-war period, as well as the state policy of Lithuania. The logic of the formation of homogenous national state supposes that refugees refuse the identities acquired in exile and return to their homeland. However, the space of a “homeland” was not clear due to the wars between Lithuania, Soviet Russia and Poland in 1918–1920. Therefore, some refugees were not included in the lists of Lithuanian citizens. Their situation was aggravated by famine in Russia in 1921. It promoted Russian, Lithuanian, Polish and Latvian cooperation. Therefore, on the one hand, the refugees’ situation was important for the propaganda of fighting countries, on the other hand, their uncontrolled movement impelled the states to act jointly.