Funkcinis kalbos taisyklingumo mokymo būdas ir jo taikymas

LTStraipsnyje aptariamas funkcinis taisyklingų kalbos vienetų vartojimo būdas ir jo taikymas. Kalbos vieneto taisyklingas ar netaisyklingas vartojimas - tai reikšmės ir formos santykio problema. Pavartota forma neturi tokios reikšmės, kurios reikia tekstui ar kuri galėtų būti pavartota bet kokiame tekste, t.y. neturi tokios reikšmės kalbos sistemoje, arba tam tikrai reikšmei perteikti pasirinkta forma, kurios nėra tarp jos raiškos būdų. Į kalbos vienetų taisyklingumą galima žiūrėti dvejopai - pirmumą teikiant formų lygmeniui arba pirmumą teikiant reikšmių lygmeniui. Pirmuoju atveju būtų aptariamas formos funkcionavimas vartosenoje, antruoju - tam tikros funkcijos, kartu ir reikšmės perteikimo galimybės kalbos sistemoje ar reiškimas konkrečiu kalbėjimo atveju. Mokant kalbos taisyklingumo atrodo patogesnis raiškos plotmės aiškinimasis. Mokantis kalbos sistemos, aptariamos kalbos dalys, vardijamos jų formos ir reikšmės. Šitokios krypties funkcinis požiūris leidžia sistemiškiau matyti kalbą, orientuotą į vartojimo sritį. Pirmaisiais mokymo etapais turėtų vyrauti pirmosios krypties mokymas - reikia pradėti nuo empirinių dalykų, bet vėlesniaisiais mokymo etapais vis svarbesnis turėtų tapti kitos krypties mokymas - formų ar apskritai raiškos būdų parinkimas tam tikrai reikšmei perteikti. Tarp raiškos būdų turi būti aptariami ir nenorminiai, jei jie atsiduria visame reikšmės perteikimo būdų spektre, tokiu būdu juos išmokstama atskirti nuo kitų, norminių, kad ir ne visada tipiškų raiškos būdų.Reikšminiai žodžiai: Gretinimas; Kalbos taisyklingumas; Sinonimai; Comparison; Grammaticality of a language; Sinonyme.

ENThe article discusses the functional way of use of correct language units and its application. The correct or incorrect use of a language unit is the problem of the relation between form and meaning. A used form does not have any meaning, which is necessary for a text or which could be used in any text, i. e. it does not have any meaning in the linguistic system or a form which is not among the ways for its expression is selected for rendering of a certain meaning. The correctness of language units can be viewed in a twofold manner, i. e. by providing the priority to the level of forms or to the level of meanings. In the first case the functioning of the form in use is discussed, in the second case – certain functions, as well as the possibilities of rendering of the meaning in the linguistic system or expression of the meaning in the specific case of speech is discussed. When teaching the correctness of the language the explanation of the plane of expression seems more convenient. When learning the linguistic system, the parts of speech are discussed and their forms and meanings are stated. The functional view of the said direction allows for a systematic view of the language, oriented to the area of use. During the first phases of teaching the teaching of the first direction should be prevalent, i. e. it is necessary to start with the empirical aspects and in the later phases the teaching of another direction, i. e. the selection of forms and ways of expression for rendering of a certain meaning should become more and more important. The non-standard ways of expression should also be discussed, in case they are found in the entire spectrum of the ways of rendering of meaning, in this way they are taught to be distinguished from other standard means of expression, which might not always be typical.