Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija

LTStraipsnyje aiškinamasi bendrinės kalbos ribų ir normų klausimai. Apmąstomos bendrinės kalbos ribos (ir beribis – bendras su tarmėmis – lygmuo) – istorinės ir laiko ribos, sistemos ir normos, normos ir kodifikacijos ribos. Nors bendrinė kalba yra tam tikras atsiribojimas nuo tarmių, tačiau prasminga kalbėti apie bendrinės kalbos ir tarmių prigimtinį bendrumą. Bendrinės kalbos ir tarmių beribis lygmuo yra labai platus, sisteminis. Skirtybių yra pavienių ir sisteminių – sisteminėmis skirtybėmis tarmės ryškiai išsiskiria ir lieka bendrinės kalbos užribyje. Tačiau užribyje, autoriaus nuomone, yra ne visa tarmė, o tik tam tikri reiškiniai, pvz. kirčio atitraukimas, priebalsių kietinimas, dzūkavimas ir kt. Pradiniu bendrinės kalbos darymosi tarpsniu žymesnis buvo tarmių poveikis bendrinei kalbai, paskiausias – bendrinės kalbos poveikis tarmėms. Straipsnyje aptariamas bendrinės kalbos ribų – laiko, vietos ir kt. – aspektas. Lietuvių bendrinės kalbos laiko tikslią, neginčijamą ribą žymi pirmoji knyga (1547). Jono Jablonskio 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatika“ įtvirtino „paprastąją suvalkiečių tarmę“ ir tapo naujosios tikrosios lietuvių bendrinės kalbos bendrais veldmenimis ir pradmenimis. Prieš aptariant bendrinės kalbos normatyvumo, pastovumo problemas kalbama apie jos kūrimąsi, kadangi būtinosios bendrinės kalbos savybės atsiranda ir įsigyvena ne iš karto visa apimtimi visuose lygmenyse. Skiriami du svarbiausi vidiniai bendrinės kalbos kūrimosi vyksmai: pertekliaus šalinimas, t. y. atsiribojamas nuo tarmybių, ir stokos šalinimas, t. y. naujadarų kūrimas ir skolinimasis.Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Kodifikacija; Lietuvių bendrinė kalba; Norma; Rašytinė kalba; Ribos; Sakytinė kalba; Sistema; Tarmė; Valstybinė kalba; Valstybinė lietuvių kalbos komisija; Codification; Dialect; Limits; Norm; Spoken language; Standard Lithuanian Language; Standard language; State Lithuanian Language Commission; State language; System; Written language.

ENThe standard language to some extent dissociated from dialects, but a commonality also exists. The layer of common systematic traits is quite thick, although systematic and especially numerous, solitary differences are noticeable. The start of the process of dissociation of standard language from dialects is the appearance of writing and books (the first appearance in Lithuania - 1547). The role of the State and the Church (conversion to Christianity) in this process is very important. First of all, Lithuanian became a language of the church (after conversion to Christianity in 1387). However Lithuania used other official languages, then it lost its statehood (1795), and Lithuanian became the state language only in 1922. In soviet times its rights were restricted again. Written Lithuanian is quite old, but the new standard language, especially its scientific style and terminology are rather young. However, norms of the written and spoken standard language and of its functional styles are already quite well settled and codified. The codification of the Lithuanian language is scientific (of the good theoretical level) and official. The State Lithuanian Language Commission is responsible for the status of the state language and the main issues of its codification. After many twists and turns of history, bilingualism and changes of versions of the written language, the highest form of the language has been achieved - a mature, stable and differentiated standard language. The challenges of the living in EU will be the decisive test and will demand an even bigger effort. [text from author]