LTSaugumas yra šiuolaikinių diskusijų apie darnų miestų vystymąsi centrinė dimensija. Vakarų Europoje saugumo analizė dažnai grindžiama trimis skirtingais, bet kartais iš dalies sutampančiais požiūriais. Populiariausias iš jų analizuoja nusikaltimų tendencijas ir erdvinius modelius remiantis oficialia statistika. Miesto saugumas taip pat analizuojamas taikant taip vadinamus nusikaltimų baimės tyrimus. Jie sieja baimę su netiesiogine viktimizacija, pažeidžiamumu, bendruomenės nerimu ir šiurkštumu. Taikant trečią požiūrį vertinamas visuomenės įsitraukimas ir dalyvavimas nusikaltimų prevencijoje. Remiantis šiais trim požiūriais autoriai siūlo saugumo, kaip darnaus miesto vystymosi, įvertinimo modelį. Visi šie požiūriai turi savo trūkumų. Kiekvienas individualiai jie nėra pakankami, kad būtų galima pateikti išsamų saugumo paveikslą, tačiau apjungus juos į modelį, jis atskleidžia paslėptas saugumo dimensijas ir jo esminius veiksnius, kurie kitokiu būdu nebūtų atskleisti. Tam reikės panaudoti skirtingų tipų duomenis, parodančius, kur vyksta nusikaltimai, kur žmonės jaučiasi nesaugiai ir kokių veiksmų imamasi, norint pagerinti saugumą. Straipsnio tikslas yra įvertinti šio modelio potencialą vertinant saugumą pereinamosios ekonomikos mieste, Lietuvos sostinėje Vilniuje. Tyrimo rezultatai rodo, kad erdviniai nusikalstamumo modeliai Vilniuje yra tokie patys, kaip ir Vakarų Europos miestuose. Taip pat konstatuojama, kad erdvinis pranešimų apie nusikaltimus pasiskirstymas skiriasi nuo viktimizacijos ataskaitų. Ši išvada yra labai įdomi tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu.Reikšminiai žodžiai: Miestų saugumas; Nusikaltimų geografija; Postsocialistiniai miestai; Saugumas, darni plėtra, Vilnius; Suvokiamas saugumas; Tvarumas; Crime geography; Perceived safety; Post-socialist cities; Safety, stability, Vilnius; Sustainability; Urban safety.
ENSecurity is a central dimension of contemporary discussions on sustainable urban development. In Western Europe, security analysis is often based on three different, yet sometimes partly coincidental approaches. The most popular of them analyses crime trends and spatial models, using official statistics. Urban security is also studied by applying so-called crime fear research. It links fear to indirect victimisation, vulnerability, a community’s anxiety and roughness. The third approach evaluates society’s involvement and participation in crime prevention. Based on these three approaches, the authors offer an evaluation model of security as sustainable urban development. All these approaches have their shortcomings. Each individually they are not sufficient to present a detailed security picture; however, merged into a model, they disclose hidden dimensions of security and its essential factors which otherwise would not be revealed. This requires the use of different types of data showing where crimes are committed, where people feel insecure and what actions are taken to improve security. The article aims to assess the potential of this model through the evaluation of security in Lithuania’s capital, Vilnius, a city with a transitional economy. Research results indicate that spatial crime models in Vilnius are the same as in Western European cities. The article also states that spatial distribution of crime reports differs from victimisation reports. This conclusion is highly interesting both in theoretical and practical terms.