LTŠiame straipsnyje pristatomos tyčinių nusikaltimų tendencijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje 1993 - 2000 m. Be to, analizuojami nusikalstamumą įtakojantys demografiniai, socialiniai - ekonominiai, žemės naudojimo ir instituciniai faktoriai. Straipsnyje daugiausiai dėmesio skiriama tyčiniams nusikaltimams, nes jų skaičius šiose šalyse yra itin aukštas. Tyčiniai nusikaltimai suprantami kaip nusikalstami veiksmai, kuriais siekiama išlieti įniršį, pyktį ir nepasitenkinimą. Šiame straipsnyje, minint tyčinius nusikaltimus, turimi omenyje tik žmogžudystė, užpuolimas ir vandalizmas. Šiuo tyrimu siekiama įvertinti, kaip demografiniai, socialiniai - ekonominiai ir instituciniai faktoriai lemia nusikaltimų geografiją. Atliekant tyrimą buvo pasitelkta Geografinės Informacijos sistema ir erdvinės regresijos modelis, kurie suteikė galimybę valstybės regionus naudoti kaip tyrimo objekto vienetus. Straipsnyje nagrinėjami duomenų apie nusikaltimus prieinamumas ir tų duomenų kokybė. Nors oficialūs policijos duomenys rodo esminį tyčinių nusikaltimų (išskyrus žmogžudysčių) skaičiaus augimą Baltijos šalyse XX a. X deš., nusikaltimų viktimizacijos tyrimai pateikia priešingą informaciją,- jog minėtuoju laikotarpiu neįvyko jokių esminių nusikalstamumo lygio ir sudėties pokyčių. Pasak autoriaus, tokį prieštaravimą galėjo nulemti tuo metu išaugęs visuomenės pasitikėjimas viešosiomis institucijomis. Be to, viktimizacijos tyrimų pateikiamą nusikalstamumo rodiklių stabilumą nulėmusia priežastimi galėjo būti skirtingų visuomenės grupių poliarizacija.Reikšminiai žodžiai: Nudikalstamumo statistika; Nusikalstamumas; Nusikalstamumo geografija, įžeidimas, savižudybė, Baltijos valstybės; Crime geography, assault, homicide, Baltic countries; Crime rates; Criminality.
ENThis article presents trends in expressive crimes in Estonia, Latvia, and Lithuania from 1993 to 2000 and examines how demographic, socio-economic, land use and institutional factors relate to their geography in 2000. Geographical Information System (GIS) and spatial regression models are employed in the study, which make use of country regions as the unit of analysis. Issues concerning crime data availability and quality are discussed. While police official statistics show a significant rise in rates of expressive crime in the Baltic countries during the 1990s (with the exception of homicide), victimization crime surveys indicate that there have been no significant changes in crime levels and composition. Results also show that indicators of regions' social structure, such as divorce rate, more strongly predict the variation of 2000's expressive crime ratios than other indicators, such as land use and economic covariates. Most of these covariates function in ways which are predicted by Western literature on crime geography. [text from author]