Kaip Motiejaus Valančiaus "Palangos Juzės" veikėjai išvysta jūrą

LTStraipsnyje analizuojama M. Valančiaus „Palangos Juzės‘ ištrauka, semiotinės analizės metodu ieškant autentiškumo dimensijos, peržengiančios šablonišką, stereotipišką didaktinio teksto prasmę. Teigiama, kad XIXa. didaktinio teksto interpretavimo galimybės pranoksta tradicinius įsivaizdavimus apie to laiko prozą, nes čia piešiamas ne tik kaimo bendruomenės paveikslas, bet atrandamas ir aptinkamas gyvas, individualus žmogus. Pagrindinis dėmesys skiriamas keturiems charakteriams (arkliams, Domicelei, Jūzupui, Kazei), nagrinėjamas kiekvieno jų savitas susidūrimas su jūra ir reakcija į ją. Teigiama, kad susidūrimas su niekad iki tol nematyta jūra žymi perėjimą iš buitinės į egzistencinę plotmę. Aprašoma arklių fizinė reakcija, Jūzupo pragmatiškas – racionalus, vyriškai santūrus reagavimas, moteriškai ekspresyvi, dinamiška Domicelės reakcija, Kazės – mažo berniuko – refkleksijos nebuvimas ir jutimiškumas. Pažymima, kad ištraukos pasakojimo sąranga tikslinga, kryptinga, jaučiama kylanti ir nusileidžianti pasakojimo linija. Teigiama, kad šiame diskurse svarbią vietą užima instinktyvių ir kultivuotų reakcijų opozicija, kuri yra lyg karkasas, ant kurio sumaunami keturi jūros „prisijaukinimo" variantai. Autorė teigia, kad nagrinėta ištrauka rodo, kad ankstyvajame lietuvių prozos raidos etape buvo sukurtas įdomus, daugiaplanis estetinį patyrimą perteikiantis tekstas, kurio įtaigumas įtiko ne tik XIX amžiaus adresatui, bet yra įdomus ir šiandien, tad tyrinėtinas ne vien kaip literatūros istorijos objektas.Reikšminiai žodžiai: Estetinė vertė; Individualus žmogaus patyrimas; Lietuvių didaktinė proza; Lietuvių proza; Motiejus Valančius; Valančius; Aesthetic value; Individual human experience; Lithuanian Prose; Lithuanian didactic prose; Motiejus Valančius; Valančius.

ENThe paper analyzes an extract from "Palangos Juzė" (1869), a story of a 19th didactic writer M. Valančius. An attempt has been made to analyze this chrestomatine text from the point-of-view of Semiotics and to reveal the deeper meanings of the text. The main attention has been given lo the four characters (horses, Domicėlė, Jūzupas, and Kazė), who have encountered with the elemental force of the sea in different ways. Only Domicėlė experiences an aesthetic extasy, she is the central figure of the extract. The situation of Domicėlė by the sea is obviously unexpected, unique, particular; it can be defined as a break in isotopy of life. It is very important to note that such a suggestive text, offering aesthetical experience, was created at the early stage of development of Lithuanian prose. [text from author]