Sambariai

LTŠis straipsnis skirtas sambariais vadintų švenčių tyrimams. Nors Sekminės, iš dalies ir per jas rengti sambariai, tiek XIX a., tiek XX a. pirmosios pusės realijas nušviečiančioje literatūroje dažniausiai vadinami piemenų švente, didesnėje Lietuvos dalyje jų laukdavo ir jaunimas. Ypač svarbi ši šventė buvo Šiaurės Lietuvoje, kur šia proga jaunuomenė rengdavo sambarius. Šių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios papročių tyrimas prisideda prie lietuvių etnologijoje negausių Sekminių, kartu ir jaunimo, papročių tyrinėjimų. Tai pirmasis specialiai šiai šventei skirtas straipsnis, kuriuo siekiama ir taikomųjų tikslų. XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės papročiai, skatinę telktis įvairaus dydžio socialines bendrijas, turėtų būti išsaugoti ateities kartoms, o pozityvūs jų elementai pritaikyti Šiaurės Lietuvos ir istorinės Žiemgalos teritorijos kraštiečių bendrijų poreikiams. Tokia šventė (modifikuojant kai kuriuos jos elementus) gali būti atgaivinta istorinėje Žiemgalos žemėje (ir net tapti oficialia šio krašto švente), nes ją prisimena būtent šios teritorijos seniausieji gyventojai. Rengiama per Sekmines (jų išvakarėse – šeštadienį ir sekmadienį), ši šventė galėtų tapti gražia žmonių tradicija, sutraukiančia visame pasaulyje išsibarsčiusius kraštiečius, sudaranti progą supažindinti jaunimą ir vaikus su garbinga Žiemgalos praeitimi. Išmoningai surengta šventė taip pat galėtų pritraukti ir su šiuo kraštu nesusijusius turistus.Reikšminiai žodžiai: Sambariai; Sekminės; Senosios lietuvių šventės; Socialiniai santykiai; Žiemgala; Ancient Lithuanian feasts; Sambariai; Semigallia; Social relations; Whitsunday; Žiemgala.

ENThis article is dedicated for studying festivals, called as gatherings. Though Whit Sundays and partly gatherings, organized during them, are commonly called as Shepherds’ Festival in literature, elucidating realia of both the 19th and first half of the 20th centuries, young people used to await for these festivals in the wider part of Lithuania. This festival had been especially significant in Northern Lithuania, where young people used to arrange gatherings on this occasion. The research of these customs following the end of the 19th century and the beginning of the 20th century contributes to the slender studies of Whit Sundays’, as well as youth’s, customs in Lithuanian ethnology. This is the first article, specifically dedicated for this festival and also intended to applied objectives. Customs of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, which have promoted gatherings of social communities of different sizes, should be preserved for future generations, while their positive elements should be applied to the needs of Northern Lithuania and historic Ziemgala territory communities. Such festival (by modifying some of its elements) can be revived in the historic Ziemgala land (and even become an official holiday in this territory), as it is remembered exactly by the oldest residents of this land. Being organized on Whit Sunday (on its eve on Saturday and Sunday), this festival could become beautiful human tradition, pulling in fellow-countrymen scattered all around the world and giving an opportunity to introduce glorious Ziemgala’s past to youth and children. Ingeniously arranged festival could also attract tourists, unrelated to this land.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History