Algimanto Mackaus poezijos aktualumas

LTStraipsnyje apmąstoma, kuo nužemintųjų generacijos poetas Algimantas Mackus aktualus šiuolaikiniam žmogui. Mackus kalba kelia klausimus apie egzistenciją žmogaus, kuris jau nebeturi tradicinių vertybinių atramų – gimtosios žemės, besąlygiško pasitikėjimo Dievo gerumu, istorijos prasmingumu. Mackaus šokiruojanti poetinė ar antipoetinė kalba vis dėlto yra labai aiškiai susijusi su lietuvių lyrikos tradicija (jos poetikos centras – tautosakos ir krikščioniškų įvaizdžių antifrazės). Kaip ir visa gera literatūra, ši poezija nėra tik lokali. Istorinis Mackaus poezijos pesimizmas susipina su egzistenciniu tragizmu, kuris pranoksta konkretų istorinį laiką (egzilis po Antrojo pasaulinio karo) ir konkrečią asmeninę patirtį. Besąlygiškai nebepasitikima tradicinėmis egzistencinėmis atramomis, bet vis dar pasitikima žmogiškuoju solidarumu ir prisiimama atsakomybė už kitą žmogų. Toji atsakomybė nežino nei tautinių, nei rasinių ribų. Bežemis, „augintinis“ Mackui yra ir Vilniaus geto žydukas Jurekas, ir gerasis sakytojas Džonas, o Dievo Motina tampa „negre Marija“. Lietuvos socialinėje tikrovėje ir sąmonėje šiandien egzilį yra pakeitusi emigracija kuri, regis, nebeturi šio tragiškai utopinio matmens – viena vertus, ji laisvai pasirenkama (ekonominį motyvą kažin ar galima traktuoti kaip istorinę prievartą). Kita vertus, pasikeitus geopolitinei ir technologinei situacijai, pasauliui virstant „globaliu kaimu“, tėvynė kone visuomet „po ranka". Bet ar tikrai egzilio dramatizmą emigracijoje visiškai pakeičia džiaugsmingi atradimai ir naujos pozityvios patirtys?.Reikšminiai žodžiai: Aktualumas; Algimantas Mackus; Egzilis; Egzistencija; Literatūra; Poezija; Actuality; Algimantas Mackus; Exile; Existential; Lithuanian literature; Poetry.

ENThe paper considers in what Algimantas Mackus, poet of the nužemintieji exile generation, is relevant to a modern person. Mackus raises the issues about the existence of a person who does not have traditional value support anymore: homeland, unconditional trust in God’s goodness, and the meaningfulness of history. Mackus’ chocking poetical or anti-poetical speech is however very clearly related to the Lithuanian lyrical tradition (the centre of its poetics is the anti-phrases of folklore and Christian images). Like all good literature, this poetry is not just local. The historical pessimism of Mackus’ poetry intertwines with existential tragedy which surpasses the concrete historical period (exile after World War II) and concrete personal experience. Unconditional trust in traditional existential support has disappeared; however, human solidarity is still trusted and responsibility for another person is assumed. That responsibility knows no ethnic or racial borders. Mackus considers both Jew Jurekas from Vilnius ghetto and the good teller John to be landless “adoptees”, and the Mother of God becomes “Negress Mary”. In Lithuania’s social reality and consciousness exile has been currently replaced by emigration which seems to have lost this tragically utopian dimension – on the one hand, it is freely chosen (the economic motive could hardly be treated as historical abuse). On the other hand, after the geopolitical and technological situation changed and the world is becoming a “global village”, the homeland is almost always at hand. But do the joyous discoveries and new positive experiences really completely replace exile drama in emigration?.