Lietuvos istorijos samprata Antano Baranausko poemose

LTSieti individualios ir bendruomeninės patirties faktus pasakojimu, tai yra juos interpretuoti, aiškintis jų prasmę, – svarbus žmogaus prigimties poreikis. Šiame kontekste aktuali Antano Baranausko kūryba: joje matyti ryški implikuoto autoriaus intencija apibūdinti ir (arba) aiškinti(s) Lietuvos praeitį. Poemoje „Anykščių šilelis“ praeities miškas yra tautos vidinio gyvenimo pilnatvės matmuo. Miško niokojimas ne tik sinekdochiškai nurodo Lietuvos nykimą Rusijos okupacijoje, bet turi ir tautos dvasios nykimo reikšmę. Tiesiogiai ties istorine praeitimi susitelkiama „Kelionėje Peterburkan“. Istorinė Lietuvos dalia kūrinyje suvokiama kaip metafizinio teisingumo manifestacija: iš dalies kaip atpildas už paklydimus, o labiausiai – kaip nekalti krikščionybės „teisiojo“ kentėjimai, susiję su dieviško įsiterpimo viltimi. Religinės paguodos vaizdą autorius kuria mąstomosios maldos epizodais, pasitelkdamas katalikiško mąstymo apie istoriją schemas. „Pasikalbėjimas Gieminyko su Lietuva“ – tai meninės įtampos sklidinas autoriaus vidinis dialogas, kuriuo formuojama tautos istorinio kelio samprata ir komentuojamos kai kurios kitos „istorijos“ apie tautos praeitį bei ateities perspektyvas. Baranauskui naratyviškai formuojant tautinės bendruomenės praeitį ir vartojant katalikiškas mąstymo apie istoriją schemas, balansuojama tarp harmonizuotos minties ir dramatiško, prieštaringo santykio su interpretuojamais praeities faktais. Schemos Baranauskui yra svarbus istorijos suvokimo instrumentas, tačiau jos nėra rigoristinės, ypač „Anykščių šilelyje“ ir „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“.Reikšminiai žodžiai: Antanas Baranauskas; Istorijos samprata; Istorizmas; Katalikiško mąstymo apie istoriją schemos; Poemos; Praeities implikavimas; „Anykščių šilelis“; „Dievo rykštė ir malonė“; „Kelionė Petaburkan“; „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“; Antanas Baranauskas; Catholic schemes of thinking about History; Historicism; History of the concept; Past implication; Poems; „Anykščių šilelis“; „Dievo rykštė ir malonė“; „Kelionė Petaburkan“; „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“.

ENHistory is a science concerned with the past, and history is a story. New Historicism emphasises that it is dangerous to mix the facts that "really have happened" with their ideological interpretation. However, it is also possible to look from a different point of view at the shift from pure documentation of the facts to making links between them or foregrounding/backgrounding them. It is possible - and it makes sense - to think about the importance of the narrative element in the reception of an individual past or the past of the community. It is an important human need to involve the facts of past experience into a story, to interpret them and to explain their meaning (we may see a manifestation of this need, for example, in myths). This context helps to explain Antanas Baranauskas' works, which manifest an intense striving of the implied author to describe and explain the story of Lithuania's past. In his narrative formation of the national past, Baranauskas uses Catholic schemes of thinking about history. Therefore, it is significant that he maintains balance between harmonious thought and dramatic, contradictional relationship with the historical facts that are being interpreted. For Baranauskas, schemes are an important means for understanding history. However, they are not rigoristic, especially in the poems Die Forest of Anykščiai and Vie Conversation of the Singer with Lithuania. [text from author]