Pavyzdžio retorika XIX a. lietuvių literatūroje

LTDaugeliu atvejų polifunkciškoje XIX amžiaus lietuvių literatūroje itin svarbias pozicijas užima pavyzdžio retorika. Tai susiję su įvairiomis aplinkybėmis ir literatūros kontekstais: socialiniais, religiniais, kultūriniais. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pavyzdžio retorikos įsigalėjimo XIX amžiaus lietuvių literatūroje priežastis, aptarti literatūrines pavyzdžio funkcijas. Pavyzdžio strategija – labai ryškus XIX amžiaus lietuvių kultūros elementas, reiškęsis įvairiausiose sferose – religinėje (pamokslininkystė, Šventasis Raštas, šventųjų gyvenimai ir kitos), edukacinėje (mokykla, vadovėliai ir kita), literatūrinėje. Pavyzdžio retorika rėmėsi didaktinės literatūros adresato – XIX amžiaus Lietuvos kaimo valstiečio patirtimi, jo galimybėmis suvokti tekstą. Valstiečiui buvo pažįstami konfesinio pamokslo, šventųjų gyvenimų diskursai, kurie nuo seno rėmėsi pavyzdžio galimybėmis. Literatūroje pavyzdys – tai ir atskiras žanras (exempla), tai ir svarbi kūrinių struktūros dalis. Kai kurie žanrai tradiciškai remiasi pavyzdžio retorika. Tokie žanrai yra pasakėčia, didaktinis apsakymas ir apysaka, siužetiniai eilėraščiai. Pavyzdžio populiarumą lemia ir šios vaizdavimo strategijos paprastumas, aiškumas. Valstiečiui skaitytojui tai jau buvo „prijaukinta“ kultūrinė forma. Literatūroje skaitytojas taip pat buvo orientuojamas į aprašyto pavyzdžio suvokimą, apmąstymą. Pavyzdžio vaidmenį atlikdavo kokio nors veikėjo – teigiamo arba neigiamo – eksponavimas, sektinos arba nesektinos situacijos, vienokio ar kitokio gyvenimo būdo vaizdavimas.Reikšminiai žodžiai: Bažnytinė retorika; Didaktinė literatūra; Didaktinė proza; Exempla; Moralas (didaktinė tezė); Pamokslas; Pavyzdys; Religiniai raštai; Didactic prose; Ecclesiastical rhetoric; Exempla; Moral (didactic thesis); Religious writings; Sermon.

ENSince the old days classical training model of rhetorician, orator was as follows: the use of theory and the best examples. In the Middle Ages the genre called exempla was popular. Old traditional genre referring to rhetoric of the example was a fable. In the cultural tradition of the XIXth century pupil in the school, reader in the literature was oriented to the culture of the example. In the Lithuanian didactic prose of the XIXth century such text model was notably prevalent: exempla + moral (didactic thesis). The role of the example was performed by some character (exhibition of positive or negative, exemplary and non-examplary situations, representation of lifestyle), another obligatory part of the text - moral, i.e. revealing conclusion which had to influence the reader. Morals could have been very diverse: of religious, moral, practice - application nature, etc. Motiejus Valančius (1801-1875), Antanas Tatarė (1805-1889), Juozapas Silvestras Dovydaitis (1826-1883), Petras Gomaliauskis (1820-1868) and other authors followed such strategy of narration. Rhetoric of the example referred to the addressee of the didactic literature who was a peasant of the XIXth century, his experience, abilities to perceive the text; discourses of confessional sermon, life of the Saints and so on which referred to potential of the examples of the old days were familiar to a peasant. [text from author]