Šventojo Kazimiero kulto kontekstas

LTStraipsnyje pristatomi svarbiausi Tridento Bažnyčios reformos aspektai, susiję su šventųjų garbinimu. XXV-oje sesijoje, 1563 m. gruodžio 3-4 d. Tridento Bažnyčios susirinkimas priėmė dekretą De invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et de sacris imaginius. Susirinkimas įpareigojo visus vyskupus bei atsakingus už sielovadą atidžiai mokyti tikinčiuosius apie šventųjų užtarimą, šventųjų šaukimąsi, pagarbą jų relikvijoms ir apie teisėtą jų atvaizdų vartojimą. Laikotarpis nuo 1588 iki 1634 m. laikytinas pereinamuoju nuo viduramžiškos šventųjų skelbimo tvarkos prie modernios, disciplinuotos, kur siekiama autentiškumo ir dokumentiškumo. 1588 m. įsteigdamas Šventųjų apeigų kongregaciją Sikstas V įtvirtino išimtinę Popiežiaus teisę skelbti palaimintuosius ir šventuosius bei kontroliuoti šventųjų kultą. Urbonas VIII galutinai sutvarkė bei apibrėžė beatifikacijos ir kanonizacijos eigą 1634 m. išleista bule Caelestis Hierusalem Cives. XVI a. Lietuvos ir Lenkijos neaplenkė teologiniai ginčai. Šventųjų kultą kategoriškai kritikavo kalvinistinės pakraipos reformatoriai – Fryzas Modrzewskis, Jonas Laskis. Potridentines naujoves krašte uoliausiai diegė jėzuitai. Naujos idėjos buvo skelbiamos katekizmuose. Naujas požiūris į šventuosius plito su 1579 m. Vilniuje išspausdintais Petro Skargos „Šventųjų gyvenimais“.Reikšminiai žodžiai: Religija; Šventieji; Dvasininkai; Globėjai; Bažnyčia.

ENThe article presents the most important aspects of the counter Reformation church related to the worship of saints. On December 3-4th 1563, the 25th session of the Council of Trent adopted the decree De invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et de sacris imaginius. The session obliged all bishops and those responsible for religious teaching to explain to the faithful attentively about the intercession of saints, asking their help, as well as about respect for their reliquaries and a legal use of their images. The period since 1588 to 1634, is considered a transition from the mediaeval tradition of canonisation to a modern, disciplined one, which sought originality and written proof. In 1588, Pope Sixtus V established the Congregation of Rites and consolidated the exceptional right of a pope to declare saints and blessed and to control the worship of the saints; later on, in 1634, Pope Urban VIII issued the Bulls of canonization Caelestis Hierusalem Cives, by which the process of canonisation and beatification was finally arranged and defined. In the 16th c., Lithuania and Poland did not avoid theological disputes. Reformers of Calvinism Frycz Modrzewski and John a Lasco (pl. - Jan Łaski) were particularly tough in criticising the cult of the worship of saints. Jesuits were the most enthusiastic propagators of ideas of the counter-reformation in the country. The new ideas of the Trent Session were published in catechisms. The new attitude towards saints became widespread in 1579. The book ‘Lives of the saints’ by Petras Skarga (Peter Skarga), was published in Vilnius.