Apeliacijos teisė - absoliuti konstitucinė teisė?

LTApeliacijos teisė, leidžianti patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir sumažinti teismo klaidų tikimybę, yra viena iš esminių procesinių asmens teisių. Kaip taikliai pabrėžė V. Mikelėnas, apeliacijos teisės egzistavimą nulemia gyvenimas, tiksliau, suvokimas, kad teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, priimdamas sprendimą gali suklysti ir kad valstybėje turi egzistuoti tam tikras mechanizmas, leidžiantis pašalinti teismo padarytas klaidas. Mokslininkai, tiriantys asmens psichologinį požiūrį į teisingumo vykdymo procesą, teigia, kad galimybė pateikti apeliaciją yra vienas iš pagrindinių veiksnių, nuo kurių priklauso asmens subjektyvus ginčo sprendimo procedūrų teisingumo vertinimas, o kartu ir pasitikėjimas teisingumo vykdymo kokybe. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apeliacijos teisė susijusi ir su tam tikrais neigiamais padariniais. Instancinės teismų sistemos išlaikymas, bylos nagrinėjimas keliose teismo instancijose neišvengiamai reikalauja papildomų materialinių ir laiko sąnaudų. Valstybės ištekliai teisingumo sistemos išlaikymui yra riboti. Todėl nenuostabu, kad nuolat daugėjant civilinių bylų teismuose ir ilgėjant bylų nagrinėjimo trukmei vis dažniau prabylama apie asmens galimybių naudotis instancine sistema ribojimą.Apeliacijos teisės ribojimo klausimams skiriama dėmesio daugelyje tarptautinių rekomendacijų ir programų, skirtų pagerinti teisingumo vykdymo kokybę ir teismų veiklos veiksmingumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apeliacijos teisė; Konstitucija; Konstitucinis teismas; Konstitucinė apeliacijos teisė; Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas; Lietuvos Respublikos Konstitucija; Teismo klaidų pašalinimas; Žmogaus teisės ir laisvės; Code of Civil Procedure of Lithuania; Constitution; Constitution of the Republic of Lithuania; Constitutional court; Constitutional right of appeal; Elimination of court mistakes; Human rights and freedoms; Right of appeal.

ENThis article analyses the administration of property of other persons and the legal aspects when this institute is applied as a temporary injunction measure under Lithuanian law. The authors draw the attention to the arguable judicial precedents related to disputes between shareholders where administration of property has been granted as a temporary injunction measure. According to the Lithuanian Code of Civil Procedure a temporary injunction measure is granted before a judgement is given in cases where a risk exists that the execution of the judgement could become impossible. According to the nature and purpose of these measures, they are an extraordinary remedy for the protection of the rights of the claimants, and therefore can only be granted when all legal conditions are satisfied. The administration of property, as a temporary injunction measure, has to be objectively necessary from the perspective of the creditor and has to be in proportion to the disadvantage that follows out of this measure for the debtor. Moreover, it can be used only when other possible measures would not be effective. When issuing such an order, the court has to ensure the balance of interests of the creditor and the debtor and has to point to the particular property of the debtor for which the administration is granted according to the amount of claim. In this article the authors analyse the conditions for a proper practice when a temporary injunction measure for the administration of the property of a private legal entity is granted.First of all, this extraordinary legal remedy can be applied only if all criteria provided in the Code of Civil Procedure are fulfilled. Furthermore, the administration can be imposed only on concrete objects of property of the private legal entity. Most importantly, an injunction where full administration is granted, this means that the administrator has not only the right to preserve the property but may also transfer, invest in, pledge or charge the property with a real right, is not a proper measure. Thus, the remedy has to be limited to a simple administration, and the court when granting this measure has to indicate exactly all rights and duties of the administrator to avoid further disputes in the future. However, the administrator has no right to enter into a particular contract or to act in another way unless this is beforehand authorised by the court. The administrator is also required to insure his own personal civil liability. Despite all these preventive measures, should the administrator fail to perform his obligations or perform them defectively, he is always liable for compensation of damages. [text from author]