Stosunki pokrewieństwa

LTStraipsnyje mėginama atskleisti giminės struktūros ir sampratos kaitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje per kelių šimtų metų laikotarpį. Pagrindinė tezė: XV a. prasidėjo lemtingas lūžis kilmingųjų giminės struktūroje, kurio metu senąjį atviros organizacijos plačios giminės modelį pakeitė genealoginiu principu struktūruota giminė, kurioje akcentuotas paveldėjimas vyriška linija. Šį pokytį atspindi atsirandantys paveldimi giminių vardai (pavardės): Goštautai, Radvilos, Kęsgailos ir kt. Pagrindinės giminės funkcijos buvo socialinės padėties išsaugojimas, asmeninės apsaugos garantijos ir atminimas. Svarbus buvo giminės vaidmuo kilmingųjų žemėvaldoje: iki pat XVI a. vidurio žemės valda buvo galima disponuoti tik gavus giminaičių sutikimą (laudatio parentum). Laikui bėgant mažėjo plačių giminystės ryšių poreikis, o valdžia ir turtas vis labiau sutelkiami vienoje giminės šakoje. Kartu atsiranda genealoginė savimonė – didikai ir bajorai pradeda ieškoti savo protėvių, konstruojamos genealoginės schemos, siekiant kiek galint giliau į praeitį nutiesti giminės liniją. Nepaisant pokyčių, giminė per visą aptariamą XIII–XVIII a. laikotarpį išliko pagrindinė kilmingųjų visuomenės struktūra. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Giminystės ryšiai; Giminės istorija; Kinship; Family history; Gender history.

ENThe article is aimed at revealing a change in understanding and the structure of a family in society of the Grand Duchy of Lithuania in the course of several hundred years. The main thesis is as follows: in the 15th century an important sudden change began in the structure of the family of the gentry during which the old model of a wide family of open organisation was replaced by a family structured on the genealogical principles in which inheritance by the male line was accentuated. The family names (surnames) that appeared reflected this change: the Goštautai, Radvilos, Kęsgailos and others. Main functions of a family were preservation of the social standing, guarantees of personal protection and remembrance. The role of a family in land ownership of the nobility was of great significance: right until the middle of the 16th century it was possible to dispose of a land holding only after receiving consent of the family members (laudatio parentum). With the passing of time the need for wide family relations decreased and power and property were concentrated ever more often in one branch of the family. At the same time genealogical awareness occurred – the noblemen and the gentry started looking for their ancestors, genealogical schemes were constructed seeking to draw the line of the family as far into past as possible. Despite changes, the family remained the main structure of society of the noblemen throughout the entire period under discussion (the 13th – the 18th century).