Postromantinis patriotizmas: brežneviniai tekstai ir veiksmai

LTSovietinės okupacijos metais, ypač nuo septintojo dešimtmečio vidurio, radosi tekstų ir kultūros reiškinių, iš pirmo žvilgsnio artimų XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios tautinei patriotinei saviraiškai ir romantinei paradigmai. Straipsnyje keliamas klausimas, ar sovietmečio lietuvių kultūroje galima atpažinti vieną iš „antrinių“ romantizmų? Jei taip, kokie bruožai jam būdingi? Atsakymo ieškoma nagrinėjant patriotinio atspalvio diskursą, aprėpiantį poeziją ir jos viešo atlikimo ritualus, t. y. suvokiant literatūrą kaip sociokultūrinį institutą. 1975 metais išspausdintas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške...“. Daugeliu požiūriu šio eilėraščio tekstas tęsia XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje užsimezgusią poetinę tradiciją. Tai aiškiai romantinės prigimties pastanga. Eilėraštyje akivaizdi romantinio subjekto – nepriklausomos, veržlios asmenybės – redukcija iki bevalio apgailestautojo, kuriam stinga net ribotos aistros bei orumo, būdingo romansiniam neoromantizmui. Tame pačiame rinkinyje išspausdinti dar du Marcinkevičiaus tėvynės tematikos kūriniai, virtę tautinėmis dainomis. Pirmasis – garsiojo Aisčio eilėraščio-romanso „Peizažas“ parafrazė „Tai gražiai mane augino“, antras – eilėraštis „Kaip laisvė“. Čia taip pat romantinė asmens angažuotė redukuota iki pseudodramatiškos pozos. Svarbu pradėti svarstyti, kaip ir kodėl romantinis pasaulio regėjimas ir kalbėjimas, neoromantikų kūrybiškai reinterpretuotas, vėliau tapo redukuotas iki postromantinių patriotizmo surogatų.Reikšminiai žodžiai: Justinas Marcinkevičius; Kontekstas; Patriotinė poezija; Patriotizmas; Poezija; Postromantinis patriotizmas; Sovietinis romantizmas; Sovietinė poezija; Sovietmetis; Tekstas; Teksto adaptacija; Adaptation of text; Context; Justinas Marcinkevičius; Patriotic poetry; Patriotism; Poetry; Postromantic patriotism; Soviet era; Soviet poetry; Soviet romanticism; Text.

ENDuring the soviet occupation, in particular from the mid-sixties, texts and cultural phenomena appeared, which at first glance remind of the national patriotic self-expression and romantic paradigm of the late-19th and early-20th Century. The article asks a question, whether one of "secondary" Romanticism can be identified in the Lithuanian culture of soviet time? If yes, what are its characteristic features? The answers are searched by examining the patriotic tone discourse embracing poetry and its public performance rituals, i.e. by understanding literature as sociocultural institute. In 1975, poem "O tėviške..." [Oh motherland...] by Justinas Marcinkevičius was published. In many respects, the text of this poem continues the poetical tradition that was born in the end of the seventh decade of the 19th Century. It is an attempt of clearly romantic nature. The poem depicts evident reduction of a romantic character - free, energetic personality - down to weak-willed moaner who lacks even limited passion and dignity characteristic to romance Neo-Romanticism. The same poetry collection contains two more works of Marcinkevičius' motherland theme which turned into national songs. The first one is poem-romance called „Peizažas“ [Landscape] by Aistis paraphrase "Tai gražiai mane augino" [How nicely I was brought up], the second is "Kaip laisvė" [Like freedom] poem. These poems also have romantic person's engagement reduced down to pseudo dramatic pose. It is important to start considering how and why romantic vision and talk of the world, creatively reinterpreted by neo-romantics, later were reduced to post-romantic patriotism surrogates.