Jono Mackevičiaus istorinė tapyba: tarp politikos ir mitologijos

LTXX a. pirmoje pusėje, ypač tarpukario metais, susidarė sąlygos naujai nacionalinės istorijos sampratai. 1918 m. nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai, kaip jaunai valstybei, buvo aktualu sukurti tautinį panteoną. Istorinės tapybos srityje tarpukario metais jėgas išbandė ne vienas vyresniosios kartos tapytojas. Istorines kompozicijas ir portretus tapė Zigmas Petravičius, Adomas Varnas, Jonas Šileika, Justinas Vienožinskis. Ketvirtajame dešimtmetyje tokių užsakymų nevengė ir jaunieji – Vytautas Mackevičius, Adolfas Valeška, Zofija Kochanauskienė ir kiti. Šis straipsnis skirtas Mackevičiaus istorinės tapybos aptarimui. Mackevičius pirmasis iš lietuvių dailininkų atskleidė esąs angažuotas istorinio pobūdžio kūrybai. Be pagrindinio užsakovo Karo muziejaus, istorinę tapybą užsakinėjo kariniai daliniai, valstybinės įstaigos, mokyklos, visuomeninės organizacijos, pavieniai asmenys. Mackevičiaus istorinė tapyba – tinkamiausias pavyzdys, aptariant bendrąją šio žanro padėtį tarpukario Lietuvoje. Negausus istorinės dailės palikimas liudija, kad lietuviams labiau norėjosi plačių batalinių panoramų ar didvyrišką tautos istoriją atskleidžiančių drobių. Besiformuojančiai istorinės dailės mokyklai būdinga pirmiausia orientuotis į naratyvų teatrališkumą, efektingas scenas, į tai, kas patraukia žiūrovo dėmesį. Mackevičiaus paveikslai ir mūsų dienomis atlieka reprezentacinę paskirtį, taip prisidėdami prie naujos mitologijos, kurią galima pavadinti „tarpukario Lietuvos“ mitologija, propagavimo.Reikšminiai žodžiai: Istorinė dailė; Istorinė tapyba; Jonas Mackevičius; Karo muziejus; Lietuvos didybės mitologija; Romantizmas; Tarpukario Lietuvos tapyba; Tautinė ideologija; Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Historic arts; Historical Painting; Jonas Mackevicius; Jonas Mackevičius; Lithuanian interwar paintings; Mythology of Lithuania's greatness; National ideology; Vytautas the Great; War Museum.

ENIn the first half of the 20th c., in particular during the interwar period, the conditions for a new concept of national history formed. Having declared independence in 1918, Lithuania being a young state found it relevant to create a national pantheon. During the interwar period, many painters from the old generation tried themselves in historical painting. Zigmas Petravičius, Adomas Varnas, Jonas Šileika, Justinas Vienožinskis painted historical compositions and portraits. In the 1930s younger artists – Vytautas Mackevičius, Adolfas Valeška, Zofija Kochanauskienė and others – also undertook such orders. The paper discusses the historical painting of Mackevičius. He was first among Lithuanian painters to disclose him as being engaged in historical creation. His main client was the Museum of Warfare; historical painting was also commissioned by military units, state authorities, schools, public organisations and individuals. Mackevičius’ historical painting is the most suitable example illustrating the overall situation of this genre in interwar Lithuania. A scarce historical art heritage testifies that Lithuanians preferred wide battle-piece panoramas or canvases revealing the heroic history of the nation. The forming historical art school could be primarily characterised by orientation to narrative theatricality, effective scenes and whatever attracting the attention of the audience. Mackevičius’ paintings today serve the purpose of representation, thus contributing to the advocacy of new mythology that might be named as “interwar Lithuanian” mythology.