Romantinės pasakos tradicija Juliaus Kaupo kūryboje

LTPasakos žanras leido Kaupui kalbėti apie esmines gyvenimo problemas, amžinąją gėrio ir blogio kovą. Jis savo pasakų veiksmą nukėlė tarsi į kronikinius laikus, tačiau tie kronikiniai laikai – ne viduramžiai, kai buvo parašytos Livonijos ir Dusburgo kronikos, o šių dienų pasaulis. Rašytojas, savo kūrybon įvesdamas vidujai išgyvenamo laiko mastelį, novatoriškai pasinaudojo romantizmo tradicija, savitai ją perkurdamas – pasakose atsigręžiama į šių dienų žmogų, jo išgyvenimus egzistenciškai grėsmingame laike. Kaupo pasakų erdvė – „paslaptingas“ ir „pasakiškai tolimas“ Kaunas. Savo pasakų personažais jis pasirinko klajūnus, kurie nepaliauja ieškoję ir ilgėjęsi. Tai būdinga romantinei pasakai, kurios herojai paprastai yra nenuoramos idealistai. Kaupas pasinaudojo romantinės pasakos tradicija: ir vokiečių romantikų, ir jo pasakų idealistui svarbiausia pats ieškojimas, o ne svajonių išsipildymas. Tačiau jo pasakų personažai dažnai atrodo juokingi ir apgailėtini. Pasitelkęs tariamo kvailio personažą, Kaupas priartėjo prie romantinės pasakos tradicijos kartu ją modifikuodamas. Visai kaip romantikų pasakose čia vaizduojamas prie aplinkos nepritampantis herojus, svajojantis apie kitonišką pasaulį. Kaupas savo pasakose nesižvalgo į garbingus tautos praeities laikus, neapdainuoja Lietuvos sodžiaus ir nekuria elegiškai graudaus klajūno paveikslo. Pasinaudojęs romantinės pasakos tradicija, ją savitai papildęs ir perkūręs, rašytojas prabilo apie naujus dalykus. Jo pasakas galima skaityti kaip tremties išgyvenimų alegorijas, teigiančias gyvenimą ir viltį karo beprasmybės akivaizdoje.Reikšminiai žodžiai: Julius Kaupas; Miestas; Originalumas; Pasaka; Romantinė pasaka; Romantizmas; Tradicija; Transformacija; Žmogaus egzistencija; City; Fairy tale; Human existence; Julius Kaupas; Originality; Romantic fairy-tale; Romanticism; Tradition; Tranformation.

ENRomantic fairy tale, whereof the writers of German Romanticism were so fond, became popular again in the 20th century. In the Lithuanian literature, the outstanding example of the genre is Julius Kaupas' book Dr Kripštukas in Hell. In his fairy-tales (that are also short stories) reality and imagination, everyday sights and the. Images from dreams intertwine to form a particular reality in its own right. Like the German Romantics, Kaupas does not seek to recreate folk-tales; for him, fairy tale is an opportunity to construct the world in the manner he chooses to, overcoming reality, causality, time, and space. His native Kaunas is transformed into a city that is mysterious, teeming with miracles and most incredible incidents - reality acquires fantastic features, even though those features are not entirely devoid of reference to reality. This conscious poeticising of the world, which recognises the fairy-tale to be the "hidden truth" that offers the solution to "the most primary human problems", is an heir to the Romantic fairy-tale tradition. Julius Kaupas' Dr Kripštukas in Hell is perhaps the only book in the Lithuanian literature which so expressively and playfully uses the possibilities offered by fairy-tale as an autonomous and universal genre. [text from author]