Petro Juodelio romantiško idealizmo sugrąžinimo koncepcija

LTPetro Juodelio straipsnis „Romantiškas idealizmas grįžta...“ (1929) – neoromantinio diskurso, įtvirtinto Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės (1910) ir Vaižganto (1927) kritikos, finalinės fazės programa. Jame teigiama būtinybė po avangardinio periodo kultūrą vėl grąžinti prie romantinio idealizmo tradicijos, bet teigimo intonacija tokia kritiška ir pesimistiška, kad tampa savęs paneigimu. Teoriškai jis aptarė senojo (Vaižganto) ir naujojo (savos kartos) romantinio idealizmo koliziją. Juodelis – antiromantiškiausias lietuvių romantizmo dalyvis, inspiravęs agoniškąją romantizmo restauravimo kūryboje fazę. Romantinį idealizmą Juodelis istoriškai apibrėžė kaip buržuazinę pasaulėjautą ir kūrybinę saviraišką, sukonkretindamas ankstesnes definicijas. Nors dar laikėsi dichotominio romantizmo ir realizmo priešpriešos modelio, jis jau demonstravo šio modelio napakankamumą naujai kultūrinei situacijai nusakyti. Juodelio straipsniai – naujos savimonės reprezentantai. Tokios savimonės, kuri demonstruoja savo vidinį suskilimą ir prieštaringumą. Ją traukė avangardinis opozicionieriškumas lygiai tiek pat kiek neoromantinis idealizmas. Juodelio „Piūvio“ kritika pagrindė ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų lyrikos kryptį. Juodelis išryškino tautinių romantikų etnocentrizmo ribotumą, lietuvių kultūros tradicijų siūlydamas ieškoti ne kaimo etnografijoje, bet lenkiškoje Vilniaus kultūroje. Jis, kaip ir Herbačiauskas bei Vaižgantas, skatino mąstyti apie platesnį daugiakalbį senosios ir romantinės lietuvių kultūros modelį.Reikšminiai žodžiai: "Pjūvis"; Juodelis; Kultūrinė savimonė; Kultūrinė sąmonė; Kultūros istorija; Neoromantizmas; Neoromantizmo diskursas; Petras Juodelis; Romantinis idealizmas; Romantizmas; "Pjūvis"; Cultural awareness; Cultural consciousness; History of culture; Juodelis; Neo-romantic discourse; Neoromanticism; Petras Juodelis; Romantic idealism; Romanticism.

ENThe article “Romantiškas idealizmas grįžta…” [Romantic Idealism Returns…] by Petras Juodelis (1929) is the programme of the final phase of neo-romanticist discourse, established by the critique of Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1910) and Vaižgantas (1927). It asserts the necessity to return culture after the avant-garde period to the romantic idealism tradition; however, the intonation of assertion is so critical and pessimistic that it becomes self-denial. Theoretically he discussed the collision of the old romantic idealism (Vaižgantas) and the new one (his own generation). Juodelis is the most anti-romantic representative of Lithuanian romanticism who inspired the agonic phase of restoration of romanticism in creation. He historically defined romantic idealism as bourgeois world outlook and creative self-expression, making the previous definitions concrete. Although he kept to the dichotomist model of the contraposition of romanticism and realism, he already demonstrated insufficiency of this model for describing the new cultural situation. The articles of Juodelis are the representatives of new self-awareness which demonstrates inner fragmentation and contradiction. It was attracted by avant-garde oppositionism to the same extent as neo-romantic idealism. The critique of Juodelis’ “Piūvis” substantiated the trend of neo-romanticist lyrics of the 1930s. He pointed out the limitation of ethnocentrism of national romanticists and suggested searching for Lithuanian cultural traditions in the Polish culture of Vilnius rather than in rural ethnography. Like Herbačiauskas and Vaižgantas, Juodelis promoted to think about a wider multilingual model of the old and romanticist Lithuanian culture.