XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių poezijos neoromantizmas

LTStraipsnyje tyrinėjama XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių poezija, kuriai būdingas neoromantizmas, apimantis visą XX a. pirmą pusę ir gana vientisas lietuvių literatūros reiškinys. Pripažįstant „neoromantizmus“ kaip tam tikrą XX a. pirmos pusės moderniojo meno epochą, šiame straipsnyje siekiama išryškinti XX a. pradžios (tradicinio) ir ketvirtojo dešimtmečio (moderniojo) neoromantizmų skirtumus. Atsižvelgiant į literatūrinių tradicijų ir aktualiosios XX a. pasaulėjautos sampyną, pastebima, jog modernusis neoromantizmas nekyla tiesiai vien iš XIX a. ar iš XX a. pradžios lietuvių neoromantizmo. Ketvirtajame dešimtmetyje dar gyvos ir XIX a. tautinio romantizmo programos, ir XX a. pradžios neoromantinės pasaulėjautos bei stiliaus klišės. Vis dėlto ketvirtajame dešimtmetyje svarbesnės XX a. avangardistinio modernizmo patirtys ir modernistų plačiai interpretuotas XIX a. Vakarų Europos literatūrinis romantizmas. Ketvirtojo dešimtmečio neoromantikai turi ypatingą vietą lietuvių literatūros istorijoje: jų poezijoje išryškėja gyvybingoji romantikos dalis, davusi peno ir Europos modernizmui. Šis modernusis neoromantizmas – nebe patikliai perimtas XVIII–XIX a. vokiškojo romantizmo variantas, o modernios pasaulėjautos žmogaus santykis su tomis vertybėmis, kurias siūlė romantizmo tradicija. Ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų poezija – moderni klasikinio romantizmo versija arba romantiškas manierizmas. Ji glaudžiai susijusi su XX a. Vakarų Europos kultūrologine, estetine, poetine mintimi.Reikšminiai žodžiai: 4 dešimtmečio poezija; Filosofija; Idėja; Kryptys; Laikas; Literatūra; Modernybė; Neoromantizmas; Pasaulėžiūra; Poezija; Tradicija; Vokiečių romantizmas; Direktion; Idea; Lithuanian literature; Modernity; Neo-romanticism; Philosophy; Poetry; Poetry of 1930s; Time; Tradition; World-view.

ENThe paper focuses on Lithuanian poetry of the 1930s, which could be characterised by neo-romanticism covering the entire first half of the 20th c., and it was a rather integral phenomenon of Lithuanian literature. While acknowledging “neo-romanticisms” as a certain epoch of modern art of the first half of the 20th c., the paper seeks to identify the differences of neo-romanticisms of the beginning of the 20th c. (traditional) and its fourth decade (modern). With regard to the tangle of literary traditions and the relevant 20th c. world outlook, it should be noted that modern neo-romanticism does not arise solely from Lithuanian neo-romanticism of the 19th c. or the beginning of the 20th c. The national romanticism programmes of the 19th c. and neo-romantic world outlook and style clichés of the early 20th c. were still alive in the 1930s. However, the experiences of avant-garde modernism of the 20th c. and the 19th c. Western European literary romanticism, widely interpreted by modernists, were more important in the 1930s. Neo-romanticists of the 1930s occupy a special place in Lithuanian literary history: the vital part of romanticism, which was food for European modernism, is highlighted in their poetry. This modern neo-romanticism was not a confidingly taken over variant of the 18th–19th c. German romanticism anymore, but the relationship of an individual with a modern world outlook with those values that were proposed by the romanticism tradition. The neo-romanticist poetry of the 1930s was a modern version of classical romanticism, or romantic mannerism. It is closely related to the 20th c. Western European culturological, aesthetic, poetical thought.