Tautinio romantizmo samprata XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių estetikoje

LTStraipsnyje analizuojama tautinio romantizmo samprata XX amžiaus trečiojo dešimtmečio lietuvių estetikoje. Pažymima, kad tuo metu lietuvių estetikoje vienas pagrindinių buvo lietuvių kultūros ir meno kelio klausimas, susijęs su romantizmo transformacijomis. Atskleidžiama, kad nuo XIX amžiaus tautinio atgimimo sąjūdžio laikų lietuvių kultūrinėje savivokoje įsitvirtino požiūris į menininką kaip į tautos ugdytoją, jos siekių skelbėją. Romantizmo laikais užsimezgusi pažiūra į meną, kaip į„tautos dvasios" raiškos formą, XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais interpretuota įvairiai. Meninei kūrybai keliamų uždavinių amplitudė svyravo estetinės minties novatorių iki tradicinės patriotizmo skiepijimo misijos. Trečiajame dešimtmetyje su nepriklausomybės iškovojimu susieti lūkesčiai susidūrė su proziška tikrove: merkantilišku požiūriu į kultūrą, miesčionišku ribotumu, kultūros valdininkų abejingumu. Menininkai pradėjo ieškoti dvasinių vertybių devalvacijos priežasčių. Daroma išvada, kad su romantizmu bei jo transformacijomis susieto lietuvių meno kelio teorinė refleksija trečiojo dešimtmečio estetikai buvo svarbi kaip meno tautinio savitumo klausimo - ar bent vieno iš jo aspektų - sprendimas. Parodoma, kad tradicinis požiūris, jog lietuviškas menas privalo angažuotis visuomeniškai ir patriotiškai, pamažu užleido vietą teorinėms įžvalgoms, tautinio savitumo ieškančioms gilesniame nei teminis bei stilistinis lygmenyje, ir įsitikinimui, kad šis savitumas negali būti programiškai įdiegiamas.Reikšminiai žodžiai: Estetika; Humanizmas; Kultūra; Lietuviškasis nacionalizmas; Lietuvių kultūra; Menas; Romantinė estetika; Romantizmo transformacijos; Tautinis romantizmas; Vertybės; Aesthetic; Aesthetics; Art; Culture; Humanism; Lithuanian culture; Lithuanian nationalism; National romanticism; Romantic aesthetics; Transformations of Romantism.

ENCentral for the artistic life of Lithuania in the 20s was the discussion concerning the tendency in the Lithuanian art called Romantic Idealism or National Romanricism. Rev. Juozas Tumas-Vaižgantas, writer and critic of the older generation, in an attempt to arouse the society, indifferent to spiritual values, advocated the return to the tradition of patriotic pathos which went back to the period of national revival, as well as the revival of the "idealist" worldview that was and is most distinctly represented in the Romantic art. Art and literature critics Liudas Gira and Vytautas Bičiūnas inherited and modified the idea of National Romanticism as the mode of expression that best suits Lithuanian art. They, however, emphasised the requirements for ideological commitment and thematic actuality. On that account their programme was criticised for its subjugation of art to the politically expedient slogans of patriotism, as well as for their manipulation of the concept of Romanticism, whereby the idealist aspirations of Romanticism were contaminated. [text from author]