Simbolis XX a. pradžios Vilniaus tapytojų darbuose

LTNeoromantinėje tapyboje simbolis yra konkretus ženklas, išreiškiantis tam tikrą idėją. Tačiau per simbolį atsiskleidžia spontaniška ir individuali turinio raiška, susipynusi tiek su jau nusistovėjusiomis simbolizmo judėjimo reikšmėmis, art nouveau, impresionizmo bei realizmo prasminiu krūviu, tiek su nacionalinės istorijos refleksijomis. Taip simbolis tampa sudėtingu ir, neretai, sunkiai suprantamu dalyku. XX a. pradžioje Vilniaus neoromantizmo tapytojų kūriniuose simbolis tapo netapatus tiesiogiai perteiktam tapybos darbo turiniui, tačiau kartu su juo sudarė nedalomą vienybę ir funkcionavo kartu su kitais kūrinio elementais. Taip, pavyzdžiui, pasikartojantis vienišo medžio motyvas nurodo ne peizažo detalę ar šiaip gražų medį, bet vienatvės išgyvenimus, nors tapomas objektas niekaip nėra susijęs su vienatve, jo substratas nėra žmogaus vienatvė. Neoromantizme simbolis gali būti nežymus arba vyraujantis, esminis arba papildantis kūrinį. Straipsnyje analizuojami keli Vilniaus tapytojų neoromantinės tapybos motyvai, virstantys simboline raiška, dalyvaujančia kūrinio siužete. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos dailės istorija; Neoromantinė tapyba; Neoromantizmas; Simbolis; Simbolizmas; Tapyba; Vilniaus tapytojai; Vilnius; XX a. Vilniaus tapyba; 20 amžius; 20th century Vilnius painting; Beginning of the 20th century; History of Lithuanian Art; Neo-Romantic painting; Neo-Romanticism; Painting; Sybol; Symbol; Symbolism; Vilnius; Vilnius painters.

ENIn the Neo-Romantic painting, symbol is treated as a conventional sign, which expresses a certain idea. Through symbol, however, there unfolds a spontaneous and individual expression of content, which is interrelated both with the already established meanings of the Symbolist movement, with the semantic load of Art Nouveau, Impressionism and Realism, and with the reflection upon national history, thus rendering symbol complex and, not infrequently, legible only with difficulty. In the Neo-Romantic works of Vilnius painters of the beginning of the 20th century, symbol is not identical to the content that is immediately represented in the painting; rather, together with the painting it forms indivisible unity and functions in connection with its other elements. Thus, for example, recurrent motif of a lonely tree points not towards a detail of a landscape, a beautiful tree as such, but towards the loneliness that is the subject of meditation - i.e., it is a symbol of loneliness (the tree itself is not, in any way, related to loneliness; its underlying matter is not human loneliness, but a living tissue of a tree-trunk). In the Neo-Romantic art, symbol may be either insignificant or predominant, it may constitute the essence of the work of art or just supplement it. The paper discusses several motifs in the Neo-Romantic paintings by Vilnius artists, which are transformed into symbolical meanings that take part in building the overall meaning of the work of art. [From the publication]