Neoromantizmas XX a. pradžios Vilniaus dailėje: šaltiniai

LTSovietmečio dailėtyra, realizmą laikiusi pagrindine XX a. dailės tendencija, XX a. pradžios Lietuvos dailę siekė įvardyti kaip realistinę. Tokį požiūrį aptinkame ir akademinės dailės istorijos tomuose, ir dailininkų monografijose. Jį lėmė kelios priežastys: tarpukario meninė sąmonė, amžiaus pradžioje debiutavusius dailininkus priskyrusi realistams, bei socialistinio realizmo doktrina, kiekviename dailės istorijos laikotarpyje tendencingai ieškojusi tik realizmo apraiškų. Paskutinio XX a. dešimtmečio lietuvių menotyroje į šį laikotarpį pradėta žvelgti kitaip, suabejota ideologizuota realizmo kliše ir XX a. pradžios mūsų dailė apibūdinama pasitelkus neoromantizmo sąvoką. Neoromantizmą reikėtų laikyti pagrindiniu, bendriausiu XX a. pradžios dailės judėjimu Lietuvoje, pasireiškusiu kūryboje įvairių krašto dailininkų, nepriklausomai nuo jų tautinės kilmės bei priklausomybės. Straipsnio autorė bando pagrįsti šį teiginį remdamasi to meto dailės šaltiniais. Kokie pagrindiniai mūsų neoromantizmo šaltiniai? Maža jų dalis publikuota. Tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio rašytinis palikimas, skelbtas leidiniuose „Apie muziką ir dailę“ bei „Laiškai Sofijai“, neseniai pasirodęs Lenkijoje Ferdinando Ruščico „Dienoraštis“. Daug XX a. pradžios dailininkų – Kazimieras Stabrauskas, Stanislovas Bohuš-Sestšencevičius, Adomas Varnas, Petras Rimša, Adalbertas Vaitiekus Stancikas dėstė savo pažiūras periodikoje. Taip pat Askonos muziejuje (Šveicarijoje) tarp rusų kilmės dailininkės Marianos Veriovkinos dokumentų yra išlikęs rankraštis paskaitos, kurią ji skaitė 1914 m. Vilniuje.Reikšminiai žodžiai: Dailė; Estetika; Lietuvių dailė; Menotyra; Neoromantizmas; Neoromantizmo šaltiniai; Vilniaus dailininkai; Vilniaus dailė; XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros istorija; 20 amžius; Aesthetik; Art theory; Early 20th century; Lithuanian art; Lithuanian cultural history of the fist half of the 20th century; Neo-Romanticism; Neo-romantism; Neo-romantism sources; Neorimanticism; Painters of Vilnius; Vilnius fine art; Visual arts.

ENThe paper focuses on the written records on the artistic activity, dating from the early 20th century. Some of them - essays and letters of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis and articles by Adomas Varnas - have been known to the Lithuanian historians of art, whereas others - the diary and a lecture by Ferdynand Ruszczyc, the articles by Stanislaw Bohusz-Siestrzencewicz, the manuscript of Marianne Werefkin's lecture in Vilnius in 1914 - have not been explored. These sources indicate the proximity in the artistic views of different artists. The close affinity between them was conditioned by the Neo-Romantic aesthetics that brought together artists who had grown in different artistic environments: under the influence of the movement Mloda Polska, groups Sztuka and Mir iskusstva, as well as the Russian Symbolist movement. The shared characteristics include romantic devotion to their native country, and their work for its sake and benefit; the requirements of high artistic standart; the conception of creativity as love, attesting a strong emotional undercurrent; the main purpose of art was conceived as the expression of the spiritual, metaphysical, and psychic world. Neo-Romanticism, which united the artists of various nationalities and ethnic groups, was the principal tendency in the art of Vilnius in the beginning of the 20th century. [text from author]

• Asmens įvaizdis XIX a. Vilniaus kapinių epitafijose: komunikacinis aspektas / Kšištof Tolkačevski. Knygotyra. 2013, t. 61, p. 45-83.
• Šalis, kurios nebuvo (Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus kūrybinio metodo klausimu) / Jolita Mulevičiūtė. Menotyra. 2005, Nr. 3 (40), p. 1-14.