Barokas ir neobarokas Užnemunės altorių ansambliuose

LTUžnemunė pasižymi palyginti nesenu architektūros ir meno paveldu. Dauguma dabartinės Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių buvo pastatytos ar perstatytos XIX a. – XX a. pradžioje, tad jose susiklostė gana vientisi istorizmo stiliaus įrangos ansambliai, susidedantys iš kelių altorių, kartais ir sakyklų, prie jų priderintų klausyklų, įvairių kitų bažnytinių baldų. Užnemunė – apsišvietusių, pasiturinčių gyventojų kraštas, dėl to neostilių mada čia turėjo didesnes negu kituose Lietuvos regionuose galimybes greitai pasklisti. Per pastarąjį šimtmetį altorių paveikslai ir skulptūros buvo nuolat atnaujinami, perkeliami iš vienų altorių į kitus arba keičiami vėlesniais kūriniais. Kur kas mažiau pakito altorių architektūrinė sandara ir drožyba. Vienas šio straipsnio tikslų – apibendrinti Užnemunės bažnyčių interjerų tyrimus ir pasiūlyti kelias neobaroko altorių bei jų ansamblių tipologijos schemas. Jos sudarytos pagal meninio stiliaus požymius, nes daugelio Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių inventoriai ir vizitacijos aktai prarasti arba pagal išlikusius nebeįmanoma nustatyti tikslių interjero įrengimo datų. Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimus: ar Užnemunės bažnyčių interjeruose galima aptikti kokių nors vietinio savitumo bruožų, o jei taip, ar jie susiję su ankstesniąja LDK menine tradicija? Kodėl šiame krašte altoriams dažniau būdavo pasirenkamas neobarokas, o ne kuri kita retrospektyvizmo atmaina? Ar altorių stiliaus pasirinkimą nulemdavo istorinės ir politinės aplinkybės, užsakovų sekimas mada, o gal vietinės architektūros tradicijų suformuotas skonis?.Reikšminiai žodžiai: Altoriai; Barokas; Barokas ir neobarokas; Bažnyčia; Istoristinis interjeras; Istorizmas; Neobarokas; Užnemunė; Užnemunės altoriai; Altars; Baroque; Baroque and Neo-Baroque; Church; Historicism; Historisticts interiors; Neo-Baroque; The altars of Užmenunė; Užnemunė.

ENUžnemunė has quite young architectural and art heritage. Great majority of the churches of the present Vilkaviškis Diocese were constructed or reconstructed in the 19th - early 20th Century, thus ensuring quite integral ensembles of historicism style, consisting of several altars, sometimes also pulpits and matching confessionals, various other church furniture. Užnemunė was the land of educated, prosperous community, which determined greater opportunities for neo–style fashion to spread than in other regions of Lithuania. In the last century, the altar paintings and sculptures were regularly renovated, moved between the altars or replaced with later works. While the architectural composition and carving of the altars changed much less. One of the purposes pursued by this article is to summarise the research studies of Užnemunė church interiors and to suggest several plans of the typology of Neo–Baroque altars and their ensembles. They were drawn according to the artistic style features, as the inventories and visitation reports of many Vilkaviškis Diocese churches have been lost or damaged preventing determining the exact dates of interior installation. The article tries to answer the following questions: can any features of local peculiarity be found in the church interiors in Užnemunė, and if yes, are they related with the previous artistic tradition of the Grand Duchy of Lithuania? Why in this land Neo–Baroque style was more usually chosen for altars than any other type of retrospectivism? Was the choice of altar style determined by the historical and political circumstances, clients' pursuit of fashion, or the taste shaped by the local architectural traditions?.