Neobaroko architektūros fazės

LTTarpukario laikotarpiu plitusį neobaroką mėginta sieti su nacionalinio stiliaus ieškojimais. Lietuvoje pirmoji neobaroko fazė sutapo su romantizmu. Be sekimo viduramžiais, įkvėpusio romantizmą visose šalyse, to meto Lietuvos architektūroje pastebimas susidomėjimas baroku. Neturime tiesioginių liudijimų, kokia buvo jo motyvacija, tačiau, žinant tarpsukiliminio periodo Lietuvos šviesuomenės tautinę bei kultūrinę savimonę, galima įžvelgti sąmoningą orientaciją į savąjį baroko architektūros paveldą. Naujos fazės pradžia ėmė klostytis apie 1900 m. Tuo metu pozityvizmą keitė neoromantizmas, istorizmą – modernas. Lietuvoje, kur apsieita be itin radikalių pastarojo manifestacijų, estetinio atsinaujinimo vyksmas keitė santykį su jau įprastais istoriniais stiliais. Į gotiką ir baroką pažvelgta tarsi naujomis akimis, siekta išryškinti šių stilių formų plastiką, dekoratyvumą. Panašiai kaip ir Lenkijoje, kūrybiškomis interpretacijomis išsiskyrė vėlyvoji neobaroko fazė, pasireiškusi pirmajame tarpukario dešimtmetyje. Nepriklausomos valstybės atkūrimas abiejose valstybėse įkvėpė vietinių baroko formų gaivinimą. Svarbiausioji lietuviškojo neobaroko raiškos sritis buvo Bažnyčiai bei jos organizacijoms skirti objektai. Akivaizdu, jog baroko formų kartojimas Lietuvoje buvo glaudžiai susijęs su romantizmu. Tais laikotarpiais, kai sustiprėdavo romantinė pasaulėjauta, architektūroje išryškėdavo neobarokas (XIX a. vidurys, XX a. pradžia). Vyraujant pozityvizmo nuostatoms (XIX a. antroji pusė), neobaroko tendencija silpnėjo, naudoti tik pavieniai šio stiliaus dekoro elementai.Reikšminiai žodžiai: Henrikas Marconi; Istorizmas; Lietuvos architektūra; Modernizuotas neobarokas; Neobarokas; Neobaroko architektūra; Romantizmas; Tomas Tyszeckis; Vaclovas Michnevičius; Vladimiras Dubeneckis; Henryk Marconi; Historicism; Lithuanian architecture; Modernized Neo-Baroque; Neo-Baroque; Neo-Baroque architecture; Romanticism; Tomasz Tyszecki; Vaclovas Michnevičius; Vladimiras Dubeneckis.

ENNeo-Baroque spreading in the period between the wars was attempted to be linked with national searches for style. The first stage of Neo––Baroque in Lithuania coincided with Romanticism. In addition to following the middle ages, which inspired Romanticism in all countries, the Lithuanian architecture of that time shows interest in Baroque. We have no direct proofs of the motivation, but knowing national and cultural consciousness of the Lithuanian intelligentsia in the period between the uprisings, conscious orientation to own heritage of Baroque architecture can be traced. The new stage started developing in about 1900. At that time, Positivism was replaced by Neo–Romanticism, while Historicism by Modern. In Lithuania, which managed to do without extremely radical manifestations of the latter trend, aesthetic revival process was changing the relation with historical styles that were already considered usual. A new look was taken at Gothic and Baroque trying to highlight the plastic, decorativeness of the forms of these styles. Similar like in Poland, the late phase of Neo–Baroque stood out by its creative interpretations, which manifested itself in the first decade between the wars. Restoration of independent state in both countries inspired revival of local Baroque forms. The key field of Lithuanian Neo-Baroque manifestation was objects for the Church and its organisations. Evidently, repetition of Baroque forms in Lithuania was closely related with Romanticism. In the periods, when Romantic world outlook gained strength, Neo-Baroque manifested itself in architecture (mid-19th, early–20th Century). With Positivism attitude prevailing (second half of 19th Century), Neo–Baroque trend was diminishing, with only individual elements of this style décor used.