Pielgrzymki

LTKelionė į šventąją vietą – dažnas religijų istorijos fenomenas; krikščioniškoji piligrimystė paplitusi ir istoriškai įsišaknijusi ne kaip privaloma religinė praktika, o kaip asmeninio arba kolektyvinio maldingumo išraiška. Lietuvos piligrimų (paprastai ponų ir bajorų) dažniausiai lankomos universalios piligrimystės vietos buvo Roma ir Loretas; žinomi tik pavieniai lankymosi Šv. Žemėje ar Santjago atvejai. Svarbiausi lokalinės piligrimystės centrai LDK erdvėje siejosi ne tiek su šventųjų relikvijomis, kiek su stebuklingais atvaizdais (Trakų, Žirovičių, Vilniaus Šv. Mykolo, Šiluvos ir kt. Dievo Motinos paveikslai, Antakalnio Jėzaus statula). Savotiškas tarpinis šventųjų vietų tipas buvo universalių šventųjų vietų replikos (kalvarijos, Šventųjų laiptų koplyčios, Loreto Dievo Motinos statulos kopijos) lokalinėje aplinkoje. Svarbus piligrimystės elementas buvo ir pats keliavimo procesas, susijęs su nežinia bei pavojais ir suvokiamas kaip ypatinga atgailos praktika. Pagrindiniai piligrimystės motyvai buvo įžado įvykdymas, bausmės ar atgailos atlikimas, viltis gauti malonę, siekis laimėti atlaidus. Drauge piligriminės kelionės buvo viena iš jungčių, vienijusių į tikinčios liaudies būrį įvairių visuomenės sluoksnių narius – nuo karaliaus iki valstiečio. Įvairaus laiko ir pobūdžio piligrimystės kritika (humanistų, protestantų, Apšvietos veikėjų) skatino nuolatinį šios pamaldumo praktikos atsinaujinimą; viena iš jo formų buvo vadinamoji dvasinė piligrimystė, LDK bene įtaigiausiai atsiskleidusi jėzuito Jono Drevso veikalu (1684), skirtu dvasiniam stebuklingų Marijos atvaizdų lankymui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Piligrimystė; Brolijos; Šventosios vietos; Krikščionių bažnyčia; Kalvarijos; Kryžiaus kelias; Votos; Relikvijos.

ENA trip to a sacred place is a frequent phenomenon in religious history; Christian pilgrimage is prevalent and deep-rooted in history as a personal or collective expression of godliness rather than a mandatory religious practice. The most popular places visited by Lithuanian pilgrims (mostly lords and noblemen) were Rome and Loreto; there were isolated pilgrim trips to the Holy Land or Santiago. The key pilgrim centres within the Grand Duchy of Lithuania were associated with miraculous images (pictures of Our Lady of Trakai, Zhyrovichy, Vilnius St. Michael's Church, Šiluva, the Statue of Jesus in Antakalnis, etc.) rather than the relics of the saint. Pilgrims could also visit replicas of sacred places (copies of the statue of Our Lady of Calvary, Scala Sancta and Loreto) in a local environment. Fraught with uncertainty and dangers, and seen as a special practice of penance, the process of travelling was an important element of pilgrimage. The main motives of pilgrimage included vows, penalties and penance, hope for mercy or remission of sins. Pilgrim journeys also united different members of society (from kings to peasants) into a community of the faithful. Various criticisms (by humanists, Protestants, Enlightenment figures) about pilgrimage promoted changes in this practice of godliness; one of its forms was the so-called spiritual pilgrimage, which was vividly described in a work by Jesuit Johanas Drevsas (1684) about spiritual trips to see miraculous images of Mary.