Lietuvių folkloro teatras
LTLietuvių etnografinio ansamblio, vėliau – Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės įkūrėjas ir vadovas – Povilas Mataitis, visų programų ir spektaklių dailininkė Dalia Mataitienė. 1967 m. P. Mataitis subūrė Vilniaus jaunimo teatro aktores, miesto instrumentininkus, su kuriais paruošė programas: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos etnografinių rajonų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, instrumentinė muzika“ (1971). Dailininkė D. Mataitienė po išsamių studijų atkūrė ir 1970 m. scenoje pateikė autentiškus lietuvių liaudies kostiumus. 1974 m. teatro trupė tapo valstybės remiama ir savo pasirodymus pradėjo rengti Liaudies buities muziejuje. D. Mataitienės ir muziejaus direktoriaus V. Stanikūno pastangomis muziejuje buvo pastatytas klojimas ir pritaikytas teatro reikmėms. Nuo 1990 m. teatras nebeteko valstybinio teatro teisių, finansavimo ir galimybės vaidinti Klojime Rumšiškėse. Nebeturėdamas stacionarios scenos žiūrovams tapo mažiau žinomas ir matomas. Tačiau ir tokiomis sąlygomis pastatė keletą spektaklių. Teatras išvažinėjo visą Lietuvą, gastroliavo Suomijoje, Lenkijoje, Moldavijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Bulgarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Pagal jo programas, spektaklius buvo sukurti dokumentinis „Lietuvių etnografinis – tai mes“ ir vaidybinis – „Vakar ir visados“ filmai. Straipsnio tikslas – aptarti šio teatro trijų spektaklių bendriausius idėjų ir turinio bruožus.Reikšminiai žodžiai: Folkloras scenoje; Folkloro teatras; Istorinė atmintis; Kalba; Kultūra; Lietuvių folkloro teatras; Povilas Mataitis; Tautiškumas; Tautosaka; Culture; Folklore; Folklore in the scene; Folklore theatre; Historical memory; Language; Lithuania; Lithuanian folklore theatre; National identity; Povilas Mataitis.
ENThe object of the article is the most general features of content and ideas of three performances. All these performances have distinctive ideas of national solidarity, community and preservation of historical memory. Its aim is to make – culture a way to express the national identity and spirit of the nation and to look for and foster the necessary ethnocultural and ethnopsychological symbols. A man as the life of a nation is full of neverending process. So the Theatre's searching for content and ideas and its discoveries cannot be separated from personal experience. [text from author]
- Prūsijos žemės kronika : Teutonų – Kryžiuočių ordinas ir Prūsijos užgrobimas. Vilnius, 2005. 301 p.
- Tautinė savivoka / Romualdas Grigas. Vilnius : Rosma, 2001. 291 p.
