LTStraipsnyje pagal itališkas galūnes aptariama skolintinė leksika iš italų kalbos, siekiant atskleisti skolinių patekimo į lietuvių kalbą etapus, paryškinti dėsningus morfologinius kitimus, iškelti ir svarstyti kelis probleminius atvejus. Atskirai aprašomi tam tikri formų, giminės arba skaičiaus neatitikimo atvejai. Didžiausią dalį italizmų sudaro daiktavardžiai. Italų kalbos skoliniai patekdavo į lietuvių kalbą per tarpininkes, iki XIX a. – per lenkų ir vokiečių, vėliau – per rusų kalbą. Morfologinis italizmų įforminimas vyko gana dėsningai, pagal aiškius fonetinius kriterijus (daugiausia atsižvelgiant į žodžio galūnę arba kamiengalio fonetines ypatybes) ir paprastai nesiremiant originalo forma. Kitų kalbų veikiami italizmai įgydavo naujų kalbinių požymių, pagal kuriuos dabar dažnai galima atskleisti skolinių kelią į lietuvių kalbą. Nors nusistovėjusios skolinių lietuvinimo gairės ir santykinis italų ir lietuvių kalbų galūnių sistemų suderinamumas palengvina morfologinį adaptavimą, tačiau negalima suformuluoti mechaniškai taikytinų taisyklių. Jeigu, ištyrus skolinio reikšmę ir vartoseną, tampa aišku, kad be jo lietuviškai neįmanoma išsiversti, galūnės parinkimo procesas turi būti glaudžiai siejamas su fonetinės žodžio sandaros (kartu ir rašybos) sulietuvinimu. Deja, dėl laiko, išteklių ir žinių trūkumo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendaciniuose sąrašuose kartais skelbiama visai netikusiai adaptuotų svetimžodžių. Vienintelis būdas veiksmingai tvarkyti adaptacijos klausimus – stiprinti kalbos normintojų ir užsienio bei lietuvių kalbų specialistų bendradarbiavimą.Reikšminiai žodžiai: Skolinių adaptacija; Morfologinis įforminimas; Italizmai; Adaptation of loan words; Morphological adaptation; Italian loan words.
ENThe paper overviews Italian loan words adopted in Lithuanian from the point of view of morphological adaptation. The lexis borrowed from Italian is discussed considering Italian inflections and illustrating the periods when the loan words were adopted, highlighting regular morphological changes, discussing several problematic issues. Most of loan words are nouns; they are introduced alongside the features of morphological adaptation of other parts of speech as well. Previous research into the lexicon and a large number of examples demonstrate that the adaptation of Italian loan words has been rather smooth and regular, following certain established phonetic criteria (mostly phonetic peculiarities of inflections and stem-final elements); usually without reference to the original form. In the course of time, under the influence of intermediate languages, mainly Slavic, Italian loan words have acquired linguistic features, which now often help identify their way to the Lithuanian language. However, modern technological developments have eased the interaction between languages, which is why the role of intermediate languages tends to decrease. Hence the question of adapting loan words becomes topical. The paper argues that attempting to cope with the issues of adapting new loan words, more research is needed into the phonetic and morphological features of the word in the language of origin. For that purpose, specialists of Lithuanian and other languages should work together. [From the publication]