Ligos retorika: nacionalizmas ir isterija Jono Basanavičiaus autobiografijoje

LTJono Basanavičiaus autobiografijos teksto detališkumas erzina ir net provokuoja skaitytoją. Kam jis skyrė 330 puslapių smulkmeniškų sąrašų, citatų, ligos simptomų? Tai vos ne gydytojo užrašų knygutė ar buhalterijos sąskaita. „Mano gyvenimo kroniką ir nervų ligos istoriją“ galima padalyti į dvi dalis, kurias skiria lemiamieji 1887–1889 įvykiai: šiuo laikotarpiu mirė jo mylima žmona, sulaukus tik 26 metų – po jos mirties Basanavičius niekada nebevedė. Netrukus jis vos neprarado savo gyvybės, kai ekstremistas bulgaras bandė jį nužudyti dėl politinių priežasčių. Skirtumas tarp šių dviejų knygos skyrių yra ženklus: pirmame skyriuje Basanavičius gydo kitus, o antrame skyriuje jį kankina „nervai“, artritas, nemiga, virškinimo problemos, „paraližės“, širdies aritmijos, pūslės ir šlapimo sutrikimai ir nesuskaitoma daugybė simptomų lotyniškais pavadinimais – žodžiu, Basanavičius tampa ligoniu. Kulka tampa Basanavičiaus teksto (ir gyvenimo) metafora: nematoma, negirdėta, bet stipriai veikianti netiesiogiai, panašiai kaip klinikinis ir tautinis diskursas, daro įtaką šiam autobiografiniam tekstui ir jo sukurtam efektui. Basanavičiaus nenuoseklus, gal net isteriškas autobiografijos tekstas išryškėja kaip jo sutrikusių nervų simptomas. Galbūt laikydamasis Freudo idėjos apie koherantišką gyvenimo istorijos analizę gydytojas taip atidžiai aprašė savo gyvenimą ir savo ligas. Gal tokiu būdu ligonis bandė pats rekonstruoti naratyvo koherentiškumą ir taip surišti ligos ir gyvenimo istorijos galus. O gal jis tikėjosi, kad šį darbą atliks ateisiančių kartų skaitytojai?.Reikšminiai žodžiai: Autobiografija; Basanavičius; Isterija; Jonas Basanavičius; Liga; Ligos retorika; Nacionalizmas; Postruktūralizmas; Tapatybė; Tautiškumo diskursas; Autobiography; Basanavičius; Hysteria; Identity; Illness; Jonas Basanavičius; Nationalism; Postructuralism; Rhetoric of the disease; The discourse of national identity.

ENThoroughness of the text of the autobiography by Jonas Basanavičius irritates and even provokes the reader. Who did he dedicate 330 pages of comprehensive lists, quotations and symptoms of the disease to? It is nearly a doctor’s notebook or an accounting document. “Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija” [The Chronicle of My Life and the History of My Nervous Disease] can be divided into two parts which were separated by crucial events of 1887–1889: his beloved wife died at the age of merely 26 during this period – after her death Basanavičius never married again. He shortly almost lost his life when a Bulgarian extremist tried to kill him for political reasons. The difference between these two chapters of the book is considerable: in chapter one, Basanavičius provides others with treatment, while, in chapter two, he suffers from “nerves”, arthritis, insomnia, digestive problems, paralysis, heart arrhythmia, bladder and urination disorders, and numerous symptoms with Latin names – in other words, Basanavičius becomes a patient. A bullet turns metaphor in Basanavičius’ text (and life) – invisible and inaudible, yet having a huge indirect impact (similar to that of a clinical and national discourse) on this autobiographical text and the effect it produces. Basanavičius’ inconsistent, perhaps even hysterical autobiographical text develops as a symptom of his shattered nerves. Probably following Freud’s idea of the coherent analysis of life story, the doctor accurately described his life and his diseases. Maybe in this way the patient tried to reconstruct the coherence of the narrative, thus tying the ends of his disease and life story. Or perhaps he expected that this work would be performed by readers of coming generations?.